KRIŪKŲ  DARAKTORIAMS

 

Paminklas daraktoriams Kriūkuose pastatytas  pagerbiant  zanavyko, kalbininko, filologijos mokslų daktaro, profesoriaus Juozo Pikčilingio (1926-1991) atminimą. Tai buvo jo idėja pagerbti visos Lietuvos daraktorius.

            Spausdiname prof. M.Karčiauskienės straipsnį apie mūsų tautinės mokyklos šaknis.

 

  

     

TAUTINĖS MOKYKLOS ŠAKNYS

 

Lietuvos mokykla, kaip ir vi­sa mūsų tauta, nuėjo vingiuotą kelią, kuriame buvo sunkių po­sūkių ir išbandymų. Bene sun­kiausias jai buvo spaudos drau­dimo metas, apimąs laikotarpį nuo 1863—1864 metų sukilimo iki   1905—1907   m.   revoliucijos.

Sukilimą rėmė ir jame daly­vavo ne tik lietuvių valstieti­ja, bet ir nemažai mokytojų, ki­lusių iš Lietuvos studentų ir vy­resnio amžiaus moksleivių. Po sukilimo caro valdžia vykdė žiaurias represijas. Tačiau vien bausmėmis — kartuvėmis, trė­mimais, kalėjimais ji nesiribojo. Užsimota lietuvių tautą demora­lizuoti, palaužti iš vidaus, rusi­fikuoti, vietinę inteligentiją nu­šalinti nuo bet kokio darbo. Nemaža inteligentijos dalis su­naikinta, ištremta, dalis jos, vengdama represijų, pati emigravo į užsienį. Įvairiais būdais buvo naikinama lietuvių kultūra, tradicijos, uždrausta lietu­viška spauda tradiciniu raidynu, įvesta kirilica.

Vykdant prievartinę tautos asimiliaciją ypatingas dėmesys atkreiptas mokyklai. Krašto ge­neralgubernatorius — korikas Michailas Muravjovas bei Vil­niaus švietimo apygardos glo­bėjas Širinskis Šichmatovas ir jį pakeitęs Ivanas Kornylovas pa­sistengė, kad krašto švietimo sistema būtų atitinkamai refor­muota. I. Kornylovas teigė, kad „rusiškas švietimas stipresnis už rusišką kardą". Taigi, ko nepa­darė ginklas, turinti padaryti mokykla.

Dar sukilimo išvakarėse pra­dedamos uždarinėti gausiai prie bažnyčių vyskupo Motiejaus Va­lančiaus iniciatyva paplitusios parapinės mokyklos, kurios 1864 m. galutinai  likviduojamos.   Uždaroma eilė gimnazijų ir kitų tipų aukštesniųjų mokyklų.

Už­draudžiama mokyklas steigti or­ganizacijoms ir privatiems as­menims. Iš mokyklų pašalinami vietiniai mokytojai ir gimtoji kalba. Mokykloje   (išskyrus   Užnemunę)  galėjo   dirbti  tik   rusas  pra­voslavas.

Tokią mokyklą lietuvių liaudis boikotavo, vadino rusifikacijos ir pravoslavinimo urvu. Vals­tiečiai atsisakė tokiai mokyklai skirti lėšų, neleido į ją vaikų, ypač mergaičių. Tačiau žinių troškimas liaudy­je ne tik išliko, bet ir augo. Taip pat rūpėjo išugdyti dorą, savo kraštą mylintį žmogų. Tai ir paskatino vaikus mokyti slap­tai. Slapto mokymo problema tapo visos tautos problema, pradedant  nuo   mažaraščio  elgetos, baigiant įvairiausių  profesijų  inteligentija.

Slaptas  mo­kymas, kurio šaknų reikia ieško­ti dar XIX a. pirmoje pusėje, ypač po 1831 m. sukilimo sus­tiprinus rusifikaciją valdinėje mokykloje, po 1863 m. pasklido po visą Lietuvą. Slaptai vaikai buvo mokomi namuose arba slap­tose (daraktorinėse) mokyklo­se, kurios saugumo sumetimais keliavo iš vienos pirkios į kitą. Kartais buvo mokoma jaujose, saugiose vietose gamtoje ir ki­tur. Mokytojai (daraktoriai) buvo įvairaus amžiaus ir išsilavinimo, pradedant nuo vos paskaitančio ar parašančio vaiko ar sene­lio, užbaigiant aukštos kvalifi­kacijos žmonėmis. Tačiau visa­da mokyklos steigėjai kreipė dėmesį, kad mokytojas būtų do­ras.

Doro daraktoriaus paveiks­lą  ryškiai  atvaizdavo  M. Valančius knygoje „Pasakojimas An­tano tretininko", čia aprašomas daraktorius Antanas doras, my­lintis vaikus, daug žinąs ir pa­sakojąs jiems apie gimtąjį kraštą,  apie doro žmogaus savybes. Tokių savybių M. Valančius no­rėjo ir iš tėvų, ypač motinų, ku­rių vaidmuo auklėjant vaikus turėjo būti lemiamas. Neatsitik­tinai vyskupas reikalavo, kad prieš sutuokdami jaunuosius, ku­nigai ne tik pasidomėtų jų do­rove, bet ir tuo, ar moka jie (ypač mergina) skaityti ir rašyti gimtąja kalba. O kiek išminties ir dėmesio biednuomenės mer­gaičių parengimui auklėti savo vaikus skyrė Valančiaus bendramintis kunigas Jonas Katelė, or­ganizuodamas slaptas mokyklas, daraktorių mokymą, ieškodamas popieriaus ir knygų, iš kurių vaikai galėtų mokytis. Trūks­tant knygų, jis dažnai pats per­rašinėjo tekstus arba organiza­vo tokį perrašymą.