Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

POVILAS VIŠINSKIS I

POVILAS VIŠINSKIS

(1875 - 1906)

V. Putvinskis visai nepaklydo, pavadinęs Višinskį dvasios galiūnu, nes tai buvo mūsų dvasios galiūnas. Tik gaila, kad tas žmogus trumpai, vos 30 metų gyvenęs, nesuspėjo mums visos savo dvasios galybės parodyti. Bet jo darbai dideli, tik mes apie tuos jo darbus, kaip ir apie jį patį, mažai težinome.

Višinskio darbai galima suskirstyti į dvi rūši: grynai konspiratyvius ir viešuosius. Pirmos rūšies yra jo bendradarbiavimas tilžiškiame „Varpe" ir „Ūkininke", jų kurį laiką redagavimas ir didelis žmonių švietimo, tautiško žadinimo, knygų platinimo darbas. Šį darbą jis dirbo daugiausia Žemaičiuose, Kelmės, Šiaulių rajone.

1900 metais jis, dar Petrapilio universiteto gamtos mokslų studentas, savo darbais jau buvo gerai žinomas mūsų mažame tuomet inteligentų būrely. Tais metais Višinskis, tarp kitko, buvo vienas žymiųjų, o gal ir žymiausiasis slaptos literatūros platinimo organizatorius ir bendrai tautiško žadinimo darbininkas. Lietuviškų knygų tiekimo reikalu su juo susižinodavo ir Vilniaus lietuviai inteligentai. Tuo metu kurį laiką jo veikimo centru buvo Putvinskio dvaras, arti Kelmės Šilo-Pavėžupys. Čia jis turėjo savo lietuvišką generalinį štabą ir agentūrą, čia darydavo savo padėjėjų konspirantų susirinkimus, bendrus lietuvių inteligentų suvažiavimus, iš čia duodavo nurodymų, kaip ir kas veikti, mokydavo jaunus inteligentus literatūros darbų, ir t. t. Minint jo literatūros darbų mokinius, tenka priminti ir žymiausia jo mokinė — Žemaitė.

Iš antrosios rūšies, t. y. viešųjų Višinskio darbų, žymiausias, be abejonės, yra oficiali kova spaudai atgauti. Tą kovą jis, kitų padedamas, kovojo be galo planingai ir konsekventiškai.

1900 m. Višinskis per savo žmones išplatino Kauno gub. (apie Joniškį) lietuviškas afišas, skelbiančias, kad Mintaujoj būsiąs lietuvių vakaras. Afišos buvo išspausdintos lietuvių, taigi draudžiamomis raidėmis, bet Mintaujos policijos leistos. Kauno gub. policija tas afišas konfiskavo dėl jų lietuviškų raidžių, o patį Višinskį už jų platinimą patraukė tieson. Višinskiui tat kaip tik buvo reikalinga: dabar jis, pasiremdamas įstatymais, pradėjo oficialę kovą su rusų valdžia del spaudos atgavimo.

Šitas žygis jam, beveik trejus metus besibylojant, pagaliau pavyko: senatas jo bylą išsprendė taip, kaip Višinskiui buvo reikalinga, būtent: nesą įstatymo, draudžiančio lietuvių spaudą, ir todėl lietuviai savo knygas galį spausdinti kokiomis jiems patinka raidėmis. Šis senato sprendimas, paskelbtas 1904 m. balandžio 24 (gegužės 7) d., panaikino spaudos draudimą. Savaime aišku, kad Rusijos valstybės gyvenimui kitėjant, spaudos draudimas vis tiek jau ėjo galop ir už metų kitų jis ir be Višinskio būtų žlugęs. Tačiau čia Višinskio nuopelnas dėl to nemažėja: Višinskis paskubino spaudos atgavimą ir, be to, padarė savo tautai garbę, kad kovą dėl spaudos išvedė ligi galo ir... laimėjo. Šios rūšies bylą ypač tais laikais, be abejonės, galėjo laimėti tik žmogus didelio pasiryžimo, inteligentijos ir takto, aukštos idėjos vedamas.

Spaudą atgavus, Višinskis toliau eina savo keliu. Apsigyvenęs Vilniuje, nežiūrėdamas ligos, aktingai dalyvauja visuomenės gyvenime. Sekdamas aktualius visuomenės reikalus, nė valandėlę, rodos, neišleidžia plunksnos iš rankos. Savo gabia plunksna rašo popularias politiškas brošiūrėles: „Apie konstituciją", ,.Žmogaus teises", ruošia ir leidžia elementorių, kuris dar ilgus metus buvo geriausias, bendradarbiauja „Vilniaus Žiniose" ir redaguoja pirmą „Lietuvos Ūkininko" numerį.

Šalia to nepailstamai su mirštančiais, džiovos ėdamais plaučiais, dalyvauja kitose lietuvių gyvenimo srityse: organizuoja, steigia ir kurį laiką tvarko knygų leidimo „Šviesos" bendrovę, prisideda prie esančios tuomet užuomazgoje Lietuvos Valstiečių Sąjungos, darbuojasi demokratų partijoj.

Prisidėjęs prie Didžiojo Vilniaus Seimo sušaukimo idėjos, įdėjo nemaža realių minčių į jo būsimąją programą, o per patį Seimą savo rimtumu ir taktu ne kartą nuramino įsisiūbavusias partijų bangas, tuo būdu vieną kitą, net jį patį nuo suirimo išgelbėdamas. Juk negi be reikalo per Seimą jis įgijo taikintojo vardą!

Niaurus rusų kareivis, kuris žiauriai sudavė Višinskiui šautuvo drūtgaliu į krūtinę, kai jis pamėgino nudraskyti nuo Žaliojo tilto Vilniuj rusų juodašimčių atsišaukimą, šaukiantį į skerdynes, gal ir sutrumpino Višinskiui kelią į kapą. Bet ar galėjo šis žmogus ramiai pereiti šalia to tamsaus darbo!

Ir paskutiniu gyvenimo momentu likimas piktai ir žiauriai iš šio žmogaus pasijuokė: visa savo skaisčia siela jis mylėjo Lietuvą, bet mirdamas su Lietuva jis negalėjo atsisveikinti: mirė Berlyne, ligoninėje. Tik šaltą lavoną likimas iš savo piktų nagų paleido, atiduodamas jį jo numylėtam kraštui! Višinskį parvežė į Lietuvą ir palaidojo Vilniaus Rasos kapuose.

Iš „Iliustruotoji Lietuva“, savaitinis „Lietuvos“ priedas, Nr.40, 1926 m. spalių mėn.2 d.