Nesulenkintose Žemaičių vyskupijos parapijose ir Užnemunėje daugeliui
katalikų lietuviška maldaknygė tapo būtina. Patikimiems žmonėms padedant,
kunigai stengdavosi, kad parapijiečiams nebūtų sunku įsigyti religinės
literatūros lietuvių kalba.
Tokios spaudos leidimu ir platinimu Užnemunėje ėmė rūpintis kun.
Martynas Sederavičius( 1829-1907). ilgametis Sudargo klebonas, kilęs iš
Lukšių parapijos. Lietuviškų knygų leidybą ir platinimą jis laikė
neatsiejamais dalykais. Kun. M. Sederavičius arba jo talkininkai
(Juozas Antanavičius, Serafimas Kušeliauskas ir kt.) nuo 1875 metų iki
spaudos draudimo panaikinimo parengė ir išleido užsienyje 19 lietuviškų
religinio moralinio turinio knygų. Kun. M. Sederavičius knygas
leisdavo iš geradarių aukų. Jam tokių knygų leidybai daugiau negu 1000
rub. buvo davęs ir Žemaičių vysk. M. Paliulionis.
Klausimai mokantiems mąstyti:
1.
Ko tikėjosi
caro valdžia panaikinusi baudžiavą?
2.
Kodėl
sutriko inteligentija?
3.
Kaip elgėsi
Valančius, kai katalikų knygas ėmė spausdinti stačiatikių raštu?
4.
Kokiais
faktais galite patvirtinti, kad kunigai boikotavo „graždankas“? (žr.
BATAITIS)
Siekdamas, kad maldaknygės būtų pigesnės, kun. M. Sederavičius dažnai
užsakytus spaudinius iš leidėjų imdavo nebrošiūruotus. Knygos buvo
brošiūruojamos Sudarge ir Slavikuose.Subrošiūruotus lankus įrišdavo
patikimi knygrišiai. Kun. M. Sederavičiaus talkininkai knygnešiai jo
parengtą literatūrą skleidė beveik visose Seinų vyskupijos
lietuviškose parapijose.
Lietuvišką religinę literatūrą rengė ir kun. Antanas Vytartas (1861
-1932), kilęs iš bajorų. Jis pats lietuvišką spaudą vežimais vežiodavo
po tolimas parapijas.
(Straipsnio tęsinį žr. GUSTAITIS)
Iš: Knygnešių krivulė No 31 („XXI amžius“), 2002.05.15
