VLADAS PUTVINSKIS
IŠ ČIA SKLIDO KNYGŲ ŠVIESA
Irena Kubilienė
„Gyvenome tuokart Šilo Pavėžupio dvare, Šaukėnų parapijoje. Dar
šiandien vargu bau rasis Lietuvoje daugiau Dievo apleistas kampelis už
mūsų nelaimingąją Šaukėnų parapiją. Ką bekalbėti anais
laikais! Beveik be sodžių. Vieni dvarai. Pora
sulenkėjusių bajoriškų „akalicų". Tik ponai ir suvergėję,
sulenkėję jų tamsūs tarnai. Menkos trobelaitės giriose. Tai buvo mūsų
būsimoji dirva..."
Šitaip apie 1926 metus pradeda savo pasakojimą Vladas
Pūtvis-Putvinskis (1873—1929), rašydamas apie knygnešystės veiklą į P.
Rusecko redaguojamą leidinį „Knygnešys". O kuo tapo Šilo Pavėžupis 19
amžiaus pabaigoje — 20-tojo pradžioje? Kaip arė švietėjišką dirvą
Putvinskiai ir gražus būrys lietuvių rašytojų ir veikėjų?
Šiandien jau sunku įsivaizduoti tą nelengvą kelią į savo tautą, o tuo
labiau dvarininko, kuris, kaip ir kiti dvarininkai, lietuviškai kalbėti
nemokėjo. Apie tautišką lietuvių sambrūzdį išgirdęs iš tų pačių
dvarininkų: kažkokie „litvomanai", pusiau maištininkai, pusiau
bepročiai, kurie svajoja iš „chamiškojo žargono" padaryti
kultūringą kalbą, leidžia kažkokius raštus Prūsuose...
Putvinskių šeimoje būta nevieno protėvių, kovojusių dėl laisvės ir
tėvynės, bet tai buvo laikoma lenkišku patriotizmu. Tikriausiai
tai motinos nuopelnas, jos demokratiškumas — graži liaudies kalba
žavėjo jauną žmogų ir traukė į save kaip paslaptis. Taip kelias į
lietuviškumą, užstotas jau keletos savo tautą pamiršusių kartų,
atsivėrė... Vladas Putvinskis rašo, kad pats laikmetis buvo pritvinkęs
atgimimo dvasios: žandarai atiminėjo maldaknyges, Kražiuose kazokai
žudė žmones, o širdis virė veiklos trokšdama. Pirmasis lietuviškas
laikraštis, paimtas į rankas, buvo „Apžvalga". Perskaityti, deja, jo
nemokėjo...
„Ieškokite moters!" — taikliai pastebėjo prancūzai. Ar ne moters —
motinos dainuojama Valiūno „Birutė" įsispaudė į M.
Davainio-Silvestraičio –atmintį ir atvedė jį, sulenkėjusį
Lietuvos bajorą, į „Aušros" bendradarbių būrį? Taip ir Emilija
Gruzdytė, 1897 metais ištekėjusi už Putvinskio, tapo lietuvybės idėjų
drauge. „Laukti negalima buvo. Mums jau buvo gimęs vaikas, ir jis savo
lopšyje neturėjo girdėti garsų tos kalbos, kuri jį skirtų nuo jo
tautos. Jis turėjo būti laimikis, sveikinamas brangiais savosios
kalbos garsais. Stojam į „litvomanus". Tiltą paskui save sudeginom:
sugrįžimo nebepaliko." Taip aprašo V. Putvinskis savo posūkį, nulėmusį
jo tolesnį gyvenimą Lietuvos labui. Jeigu susipratusių ir pasiryžusių
Putvinskių, nuo kurių nusisuko, atšoko visi dvarininkai, nebūtų
parėmę patys šviesiausi to meto lietuviai, vargu ar jie būtų išlaikę tą
panieką ir izoliaciją. Net tarnai Šilo Pavėžupyje juokėsi iš
pamišusių „jaunųjų ponų" ir jų laužytos lietuviškos kalbos...
Laimei, į Šilo
Pavėžupio gyvenimą įsirašė Povilo Višinskio, Gabrielės
Petkevičaitės-Bitės, Julijos Žymantienės-Žemaitės, Jono
Krikščiūno-Jovaro ir daugelio kitų vardai, balsai ir darbai.
Dvare užvirė lietuvybės darbas: čia vykdavo „Varpo" redakcijos
posėdžiai ir buvo slapstomas „Varpo" archyvas. Dvare nuolat buvodavo
Povilas Višinskis, kuris netoliese, Kurtuvėnuose, mokė grafo
Platerio
vaikus.
Višinskis buvo „Varpo siela, traukusi į save aplinkinius šviesuolius.
Po dr. V. Kudirkos mirties, kol dar buvo draudžiama spauda,
čia „Varpą" redagavo Povilas
Višinskis drauge su dr. Juozu Bagdonu.
Rašydamas į „Knygnešį", Putvinskis pačius gražiausius žodžius skiria
Povilui Višinskiui, kuris įvedė juos į idėjinę broliją: „Daug kartų
stengiausi atspėti, kur yra to dvasios galiūno jėgos paslaptis. Jei
būtų liepęs kam šokti į ugnį, turbūt būtų paklausyta. Ir išties: jo
įtakoje eita į ugnį, kad ir netiesiogine to žodžio prasme. Jo patarimai,
duodami švelniu, ramiu balsu, pasižymėdavo nepaprastu taktu ir buvo
kaip įsakymai. Nepaprastai skaisti Povilo siela visai nepažinojo
ambicijos. Jis, rodos, nejuto savęs, kaip atskiro asmens, bet buvo tik
tautos sielos dalelė ir jos vardu veikė. Jis dirbo dėl idėjos, bet ne
ambicijos skatinamas. Turbūt dėl to žmonės taip noriai ir lengvai
pripažindavo jo moralę viršenybę..."
Ką V.Putvinskis vadina dvasios galiūnu? Kokius lobius pavyko atkasti
mūsų laikais?
Nuotraukos iš Putvinskių šeimos archyvo