VLADAS PUTVINSKIS

 

 

  

IŠ ČIA SKLIDO KNYGŲ ŠVIESA

Irena Kubilienė

 

„Gyvenome tuokart Šilo Pavėžupio dvare, Šaukėnų pa­rapijoje. Dar šiandien vargu bau rasis Lietuvoje daugiau Dievo apleistas kampelis už mūsų ne­laimingąją Šaukėnų parapiją. Ką bekalbėti anais laikais! Be­veik be sodžių. Vieni dvarai. Pora sulenkėjusių bajoriškų „akalicų". Tik ponai ir suvergėję, sulenkėję jų tamsūs tar­nai. Menkos trobelaitės giriose. Tai buvo mūsų būsimoji dirva..."

Šitaip apie 1926 metus pra­deda savo pasakojimą Vladas Pūtvis-Putvinskis (1873—1929), rašydamas apie knygnešystės veiklą į P. Rusecko redaguoja­mą leidinį „Knygnešys". O kuo tapo Šilo Pavėžupis 19 amžiaus pabaigoje — 20-tojo pradžioje? Kaip arė švietėjišką dirvą Put­vinskiai ir gražus būrys lietuvių rašytojų ir veikėjų?

Šiandien jau sunku įsivaiz­duoti tą nelengvą kelią į savo tautą, o tuo labiau dvarininko, kuris, kaip ir kiti dvarininkai, lietuviškai kalbėti nemokėjo. Apie tautišką lietuvių sambrūz­dį išgirdęs iš tų pačių dvarininkų:  kažkokie „litvomanai", pusiau maištininkai, pusiau bepro­čiai, kurie svajoja iš „chamiškojo žargono" padaryti kultūringą kalbą, leidžia kažkokius raštus Prūsuose...

Putvinskių šeimoje būta nevieno  protėvių, kovojusių dėl laisvės ir tėvynės, bet tai buvo laikoma lenkišku patriotizmu.  Tikriausiai tai motinos nuopelnas, jos demokratiškumas — graži liaudies kalba žavėjo jauną žmogų ir traukė į save kaip paslaptis.  Taip  kelias į lietuviškumą, užstotas jau keletos savo tautą pamiršusių kartų, atsivėrė... Vladas Putvinskis rašo, kad pats laikmetis buvo pritvinkęs atgimimo dvasios: žandarai atiminėjo   maldaknyges,   Kražiuose kazokai žudė žmones,  o širdis virė veiklos trokšdama. Pirmasis lietuviškas laikraštis, paimtas į rankas, buvo „Apžvalga". Per­skaityti,  deja, jo  nemokėjo...

„Ieškokite moters!" — taik­liai pastebėjo prancūzai. Ar ne moters — motinos dainuoja­ma Valiūno „Birutė" įsispaudė į M. Davainio-Silvestraičio –atmintį ir atvedė jį, sulenkėjusį Lietuvos bajorą, į „Aušros" bendradarbių būrį? Taip ir Emi­lija Gruzdytė, 1897 metais ište­kėjusi už Putvinskio, tapo lie­tuvybės idėjų drauge. „Laukti negalima buvo. Mums jau buvo gimęs vaikas, ir jis savo lopšy­je neturėjo girdėti garsų tos kal­bos, kuri jį skirtų nuo jo tautos. Jis turėjo būti laimikis, svei­kinamas brangiais savosios kal­bos garsais. Stojam į „litvomanus". Tiltą paskui save sudeginom: sugrįžimo nebepaliko." Taip aprašo V. Putvinskis savo posūkį, nulėmusį jo tolesnį gy­venimą Lietuvos labui. Jeigu susipratusių ir pasiryžusių Put­vinskių, nuo kurių nusisuko, at­šoko visi dvarininkai, nebūtų parėmę patys šviesiausi to meto lietuviai, vargu ar jie būtų iš­laikę tą panieką ir izoliaciją. Net tarnai Šilo Pavėžupyje juo­kėsi iš pamišusių „jaunųjų po­nų" ir jų laužytos lietuviškos kalbos...

Laimei, į Šilo Pavėžupio gy­venimą įsirašė Povilo Višinskio, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Julijos Žymantienės-Žemaitės, Jono Krikščiūno-Jovaro ir dau­gelio kitų vardai, balsai ir darbai.  Dvare užvirė lietuvybės darbas: čia vykdavo „Varpo" redakcijos posėdžiai ir buvo slapstomas „Varpo" archyvas. Dvare nuolat buvodavo Povilas Višinskis, kuris netoliese, Kur­tuvėnuose, mokė grafo Platerio vaikus. Višinskis buvo „Varpo siela, traukusi į save aplinki­nius šviesuolius. Po dr. V. Kudirkos mirties, kol dar buvo draudžiama spauda, čia „Varpą" redagavo Povilas Višinskis drau­ge su dr. Juozu Bagdonu. Ra­šydamas į „Knygnešį", Putvins­kis pačius gražiausius žodžius skiria Povilui Višinskiui, kuris įvedė juos į idėjinę broliją: „Daug kartų stengiausi atspėti, kur yra to dvasios galiūno jė­gos paslaptis. Jei būtų liepęs kam šokti į ugnį, turbūt būtų paklausyta. Ir išties: jo įtakoje eita į ugnį, kad ir netiesiogine to žodžio prasme. Jo patarimai, duodami švelniu, ramiu balsu, pasižymėdavo nepaprastu tak­tu ir buvo kaip įsakymai. Ne­paprastai skaisti Povilo siela visai nepažinojo ambicijos. Jis, rodos, nejuto savęs, kaip atski­ro asmens, bet buvo tik tautos sielos dalelė ir jos vardu veikė. Jis dirbo dėl idėjos, bet ne am­bicijos skatinamas. Turbūt dėl to žmonės taip noriai ir lengvai pripažindavo jo moralę virše­nybę..."

        Ką  V.Putvinskis vadina dvasios galiūnu? Kokius lobius pavyko atkasti mūsų laikais?