Kunigų įskųstas A.Baranauskas suima­mas ir visam gyvenimui ištremiamas į Liepoją be teisės grįžti į Lietuvą. Norėdamas paviešėti gimtajame krašte, turėdavo gauti leidimą: aiškinti ko, kur, kuriam laikui važiuoja, o grįžęs vėl turėdavo prisistatyti policijai. Tas jį žemino, skaudino. Be galo ilgėdamasis savo šalelės Lietuvos, Augustinas dažnai kartodavo:

- Kodėl man teko šitokia dalia? Lyg raup­suotasis esu atskirtas nuo savo žmonių. Ne, aš negalu prigyti Liepojoje, svetimame mieste. Aš - amžinas tremtinys.

Nors Ir sielvartaudamas dėl tokios skriaudos, Augustinas nenutraukė kovos dėl laisvo lie­tuviško žodžio, jis ir Liepojoje veikė. Nepabūgo kalėjimų, trėmimų. Paskutinį sykį buvo ištremtas į Voronežą. Prieš tai grupė lietuvių, tarp jų Gabrielius Landsbergis ir Augustinas Ba­ranauskas, buvo  ištremti į Smolenską.

Namuose laukti vyro pasilikdavo ištikima padėjėja žmona Emilija. Ji ir materialine šeimos gerove rūpinosi. Baranauskai Liepojoje įsteigė prekybos namus. „Litevskaja torgovlia" - taip buvo vadinama jų sankrova. Taigi pinigų šeimai netrūko. Visos trys dukterys lankė gimnaziją.

Jauku būdavo namuose, kai tėtušėlis mokydavo dukras piešti, siuvinėti, o ypač kai drauge dainuodavo lietuviškas dainas. Galia, kad ne taip dažnai tėtušis būdavo namuose. Baranauskai gyveno antrame aukšte, pirmame - lietuvių moksleivių bendrabutis, todėl būdavo patogu bendrauti su moksleiviais, rengti lie­tuviškus vaidinimus, kaukių balius, šiaip suėjimus. Emilija ant stalo pastatydavo arba­tos virdulį, užkandžių; lietuvių moksleiviai visada būdavo maloniai priimami Baranauskų šeimoje, reikalui esant Ir materialiai šelpiami. Per moksleivius didelė dalis lietuviškos spaudos pasklisdavo Lietuvoje.

Baranauskų butas Liepojoje pasidarė lie­tuvių suėjimo vieta. Lankydavosi pažangūs kunigai, kaip Stakauskas, Stulpelis ir kiti. Pats Augustinas knygų iš Prūsų nenešdavo, gau­davo jas Iš knygnešio Bendiko Ir kitų, o po to jas išdalindavo, pats kai kam ir į Šiupylius nuveždavo, kur buvo pasidaręs medyje slėptuvę. Ir Liepojoje namo rūsyje buvo įsi­taisęs gerai užmaskuotą knygų saugyklą.  Tame pačiame rūsyje hektografu daugindavo savo ir bičiulių kūrybą, ryškindavo nuotraukas. Bute stovėjo stalas su dvigubu dugnu, kad staigios kratos metu būtų galima paslėpti draudžiamą spaudą.

Kartą Šiupyliuose atėjęs žandaras -žydas perspėjo, kad naktį žandarai darys kratą. Augustinas, nuėjęs į kapines, iškasė duobę, ten spaudą paslėpė. Jo žmona vis stebėjosi:

- Savi įskundė, o žydas išgelbėjo...

Nepasitenkino A.Baranauskas vien draudžiamos spaudos platinimu. Jis turėjo gražų balsą-tenorą. Namuose stovėjo pianinas, fisharmonija, buvo gitara, bala­laika ir mandolina. Šiame bute susirinkę svečiai dainuodavo lietuviškai kai kurias paties šeimininko sukurtas dainas. Skambėdavo Ir rusų, ukrainiečių, lenkų bei lietuviškos dainos. Jų tekstus išvers­davo Augustinas.

Vykdavo repeticijos. Trūko lietuviškų paprastų veikalų, todėl A.Baranauskas rašydavo dramos veikalėlius. Juos statydavo Liepojoje, Rygoje, Mintaujoje. Rygoje gyveno keturios Augustino pusbro­lio dukterys, kurį laiką ten tremtyje buvo M.Slančiauskas, Mintaujoje mokėsi trys Emilijos broliai, todėl susidarė palankios sąlygos lietuviškiems vakarams rengti.

Liepojoje veikė lietuvių savišalpos draugija. Ji rengdavo vakarus, kaukių balius, Naujųjų Metų sutikimus. Ši draugija  vėliau suskilo. Pažan­gieji lietuviai atsiskyrė ir įsteigė meno ir mokslo draugiją. Heigingas jūros pakrantėje pastatydino didelę dviejų aukštų salę ir ją išnuomojo pažangiesiems. 1911 m. į salės atidarymą buvo pakviestas kompozitorius ir dirigentas Stasys Šimkus. Jis pažadėjo ta proga suorganizuoti šimto žmonių chorą ir pakoncertuoti. Po repeticijų dirigentas dažnai ilsėdavosi Baranauskų bute, gerdavo gydančių žolelių arbatą. Kartą dirigentas taip užkimo, kad tik švilpdamas galėjo paduoti balsą. Nuo Emilijos arbatos atsigaudavo balso stygos, dirigentas daug, įdomiai kalbėdavo, o Ba­ranauskų Onutė perrašinėdavo choro par­tijas. Ji ir chore dainavo.

Nepaisydamas daromų kliūčių, A.Baranauskas dažnai vienas, o kartais su visa šeima ar su kuria nors dukterimi lankydavosi gimtinėje. Ten artimai bendravo su Gricių šeima. Lietuvoje drauge su Slančiausku, Trumpuliu, gydytoju L. Vaineikiu ir kitais įsteigė .Atgajos" draugiją platino savo sudarytas hektogratuo­tas dainų knygeles, apie 1885 m. išleido „Dainių neszėįis" du numerius. Platino savo pieštus atvirukus, kuriuos spausdino Liepojoje Zylės spaustuvė. Viename atviruke buvo nupieštos kaukolės ir parašyta:

Kuris čia Jonas, kuris čia Petras,

Kuris čia ponas, kuris čia tarnas.

Savo lėšomis A Baranauskas išleido at­virukų seriją „Didvyrių kapai" ir įrašė savo kūrybos ketureilį:

Tuos kapus per amžius mes turim pažinti

Ir mus vaikų vaikai turi prisiminti

Tuos, kur už tėvynę savo kraują liejo

Už mūsų Iiuosybę ir galvas padėjo.

Be dramos veikalėlių, A.Baranauskas kūrė dainas-tekstus ir muziką, rašė eilėraščius monologus, mėgdavo juos skaityti.

Savo lėšomis Išleido knygelę „Žvaigždė" kurią pats sudarė Ir viršelį nupiešė.

A.Baranausko raštus spausdino „Aušra“, „Varpas", „Uni|a", „Lietuviškas balsas“, „Šviesa", „Apžvalga", „Vienybė lietuvninkų“, „Vilniaus žinios", „Ūklninkas“, „Rygos naujienos". Pasirašinėdavo įvairiais slapyvardžiais, kaip A.B., Špokas, Žagaras, A.Vėlė, A.Velenaitis, Kiblrkštėlis, A.Br. ir kt.

Kai 1924 metais buvo švenčiamas spaudos atgavlmo 20-metls, išėjo knygelė apie aušrininkus. Ten buvo minimas ir Augustinas Baranauskas. Tuo senasis knygnešys labai džiaugėsi: nors prieš pat mirtį buvo prlpažintas. O 1935 metais Šaulių sąjunga pastatė gražų paminklą jam Šiupylių kapinėse.

                                       

                                Iš: Knygnešių krivulė No 17 („Voruta“,1995, Nr.10)

 

Petras  Mažylis

 

 

 

 

 

Žagarės senieji knygnešiai ir šviesos skleidėjai

 

Sulig senelių pasakojimu, Vyskupo Valančiaus laikais, apie 1860 metus, kada visa Lietuvos dvarponija ir kunigija buvo pa­skendusi lenkystėje, Žagarėje  kurį laiką buvo kunigas Vaiš­vila, kuris drįso save vadinti lietuviu, lietuviškai kalbėti, laiky­ti bendravimus su lietuviais. Pas šį kunigą užsilaikė tūlas rašti­ninkas Daukantas, kuris ką tai vis rašė apie Lietuvą ir jos gar­bingą praeitį. Dabar prisieina įsitikinti, kad tai būta tų laikų lietuvystės rašytojo Simano Daukanto. Trumpai tas rašytojas čia tegyveno. Kun. Vaišvilą iškėlus į Papilę, kartu su juo ir Daukantas iš Žagarės į Papilę išvyko.

Apie 1870 metus, čia dar buvo kitas kunigas, pavarde Aleksandravičius, kuris pirmas platino čia lietuviškų giesmių kantičkas, maldaknyges, švietė parapijiečius, šio kunigo rū­pesniu buvo įsteigtas Žagarėje paštas ir smulkaus kredito bankas.

Apie 1880—1886 metus,  čia gyveno med. gydytojas Buivydis, kuris dabar platesnėms masėms mažai beliko žinomas, bet prie atgimimo lietuvių kalbos jis buvo didelis darbuotojas.   Jis tuomet pirmas vedė kovą su sulenkėjusiais   kuni­gais ir dvarponiais, kurie, ži­noma, dėl to jo nemėgo. Ta­čiau žmonių kaimiečių tarpe minėtas gydytojas turėjo įtaką ir pasisekimą.   Jo   padėjėjais lietuvystės darbuose buvo Se­nosios Žagarės bažnyčios var­gonininkas A. Baranauskas ir valdžios felčeris Marcinkus. Bet atsirado asmenų ir jų   gražiai darbuotei kliudė. Naujosios Ža­garės bažnyčios kunigas Čyžas (lenkiškai jis pasirašydavo Czyž) iškeikė iš pamokslinyčios bedieviu ir parmazonu Senosios Žagarės bažnyčios vargonininką Baranauską ir grasino   zakristijonui  Moscickiui,  kam  jis leido tekėti savo dukteriai  už minėto bedievio vargonininko Baranausko. Bet savasis Senosios Žagarės klebonas var­gonininką Baranauską užsis­tojo ir kunigas Čyžas nieko negalėjo jam padaryti.   Tas pats kun. Čyžas apskundė rusų val­džiai gydytoją Buivydį, būk jis esąs socialistas, skaitąs uždraus­tus lietuviškus laikraščius ir tt. Pradėjus rusams kibti prie Buivydžio, jis turėjo apleisti Lietuvą, kur jam taip miela buvo savo brolių naudai ir krašto gerovei dirbti.

1892—1894 metais prie Naujosios Žagarės bažnyčios buvo vikaras kunigas Juozas Lideikys iš Rožių kaimo. Jis anais laikais rašinėdavo „Tėvynės Sargui". Rašė sakmes ir kitokius raš­tus slapyvarde Aldonas (žiūr. „Tėvynės Sarge" 1898 m. 2 ir 12 Nr Nr). Šio kunigo rūpesniu ir lėšomis atsirado pirmos lietu­viškos mišios, paskirtos kunigui Strazdeliui kaip autoriui popu­liarios bažnyčiose giedamos giesmės „Pulkim ant kelių". Taip pat jis yra parašęs giesmių ir eilių. Dar buvo vienas žagarietis privatinis advokatas Benediktas Tautvaišas. Jis apie 1890 metus irgi prisidėjo prie aušrininkų ir bendrai daug pagelbėdavo vals­tiečių reikaluose teisme ir ki­tose rusų įstaigose. Už tai jis buvo labai gerbiamas ir my­limas  kaimiečių  tarpe.

1902 metais atvyko Žagarėn ir apsigyveno antras gy­dytojas, dabar dar gerai vi­sur Lietuvoje žinomas profe­sorius Avižonis. Čia jie už lietuvių kalbos teises ir už lietuvių spaudą kėlė balsą. Gydytojo Avižonio rūpesniu, čia prasidėjo pirmieji lietu­viški vakarai, įsisteigė var­totojų bendrovė, draugija su prieglauda pavargėliams šelp­ti, elgetynas ir k.t.

            Maždaug nuo 1883 metų iki 1901 metų  kontrabandos keliu nuo Tauragės pusės ateidavo knygų ir laikraščių iš Tilžės. Tų laikraščių ir kny­gų kontrabandas priiminėda­vo pil. Slančauskas, o platin­davo — Daugmaudis Pranas, minėtas vargonininkas Bara­nauskas ir Naujosios Žagarės vargonininkas Ulpa ir dar koks zakristijonas.

Vargonininkas Baranaus­kas su siuvėju Slančausku, ne tik nuo kunigo Čyžo keiksmų nukentėjo, bet Baranauskas dar apie 1886 metus gavo il­gokai sėdėti Šiaulių kalėjime ir ne kartą buvo iškrėstas žandarų ir pagaliau ištrem­tas Liepojun, o iš čia į Smo­lenską, kame išsėdėjo trejus metus. Bausmę atlikus, grį­žo Liepojun, bet vėl už plati­nimą lietuviškų raštų buvo pasodintas Liepojaus kalėjiman, čia pasėdėjo pusę metų.

Vargonininkui Baranauskui tame kultūriniame darbe pagelbėdavo ir jo žmona Emilija, kuri laike vyro ištrėmimo ir sėdėjimų kalėjimuose su mažais vaikais tu­rėjo viena vargti, dėl to suardė savo sveikatą ir be laiko mirė. Baranauskas po Did. karo grįžo Lietuvon ir 1923 metais mirė.

                                                               Iš: „Naujas žodis“, 1932  Nr.16