GARBRIELIUS LANDSBERGIS - ŽEMKALNIS

 

  

     

Brangūs prisiminimai

 

1895 m. Tėvas buvo paskirtas Maskvos 1-osios miesto ligoni­nės užveizda. Mūsų valdiškas butas buvo šešių kambarių (ir mūsų šeimos būta didelės: devy­ni asmenys). Butui priklausė at­skira vežiminė, ledaunė, sandėliai ir sodelis. To­je vežiminėje ir buvo slepiamas knygnešių turtas.

1900 m. išsiruošėm į svečius pas daktarą Vaineikį Palangon. Dr.Vaineikis mūsų laukė. De­ja, Liepojuje pasiekė mus žinia, kad  Vaineikis areštuotas, jo namuose būta didelės kratos, ir todėl mums buvo patarta kuo greičiausiai grįžti namo Mask­von.

Grįžus tėtušiui su mumis iš Liepojos, netrukus pas mus įvyko krata, didelė krata. Tuo laiku aš buvau jau septynerių metukų bernaitis (jau penkerių metų buvau pramokęs iš Aišbės-Krikščiukaičio (A iš B) ir skaity­ti, ir rašyti. Kratai prasidėjus aš drauge su sesute Jagute nuste­bę ir nusigandę žiūrėjome į žan­darus, kurie visur kaišiojo savo nosis ir rankas, kažko ieškodami.

            Kratos metu Motušė buvo labai susirūpinusi, kažkodėl sten­gėsi varginti žandarus, nurody­dama visokius užkampius kratai daryti, kad tik užtęsus kratos laiką. Žandarai turėjo ilgą są­rašą patalpų, kurias reikėjo kra­tyti. Sąrašo paskutinėje vietoje buvo atžymėta vežiminė (gi to­je vežiminėje ir buvo visas  „tur­tas" — studentų lagaminai!..)

O kas tie studentai „knygne­šiai", kurie darnai mus lanky­davo, su mumis, vaikais, bend­raudavo, žaisdavo ir pamoky­davo? Tai Jeronimas Ralys, Au­gustinas Janulaitis, Juozas Brundza, Jurgis Šlapelis, Vitkauskas, Simas Jokūbaitis, Liudas Cipli­jauskas, dr. Oleka ir jo žmona Žilinskaitė-Olekienė   ir kiti.

...Kaip išvengti kratos veži­minėje?.. Nenubėgsi ir nepaslėp­si — niekas iš namiškių negalė­jo niekur pasišalinti. Jau artino­si naktis, o Motušė vis skaičia­vo patalpų numeraciją — arti­nosi paskutinioji, rodos, devy­nioliktoji, o priešpaskutinioji buvo ledaunė. išvertę ledus, išvargę ir sušalę, kratytojai su­pykę šūktelėjo: „Da gde že, eto čiort poberi, dievetnacatyj?" (Tai kur gi, velniai griebtų, ta devynioliktoji?)

„A vot!", šūktelėjo Motušė, nurodydama bulvių pastogę virš ledaunės. Žandarai bematant sulipo į tą pastogę virš ledau­nės, ir ėmė kratyti bulves ir vi­są kitą. Iškratę bulvių maišus ir, aišku, nieko neradę, atsiduso su palengvėjimu, šūktelėjo: „Nu, vot,  nakoniec to vsio končenol"  (Na štai, pagaliau viskas baigta). Atsiduso su dideliu palengvėjimu ir mano Motušė.

1901 metų pradžioje gauta ži­nių iš Liepojaus, kad už kyšį Vonsiackis (rotmistras Vonsiackij buvo Liepojos žandarmeri­jos viršininkas, varęs didelę politinę bylą prieš lietuvius, ko­vojančius dėl spaudos laisvės. Tos bylos pradžia buvo knygne­šys daktaras Liudas Vaineikis iš Palangos), paleidžia politi­nius kalinius. Stasė Vaineikie­nė buvo davusi už savo vyro paleidimą 500 rublių; kyšį Von­siackis paėmė, o kalinio nepa­leido, tik perkėlė iš Liepojos kalėjimo į Mintaujos. Taip vė­liau rašė savo memuaruose „Iš praeities kovų"  Stasė Vaineikie­nė.

           Tais laikais Maskvoje gyveno vienas mūsų šeimos (iš Jasienskių pusės) giminaitis, žan­darmerijos generolas fon Frank. Tos „giminystės" tiek te­buvo: jo žmona Marija Antonovna Landsbergių-Jasienskių giminės, mums kaip ir „ciocia Mania", taip mes ją vadindavom. Atsirado reikalas ir mums į juos kreiptis: pirmoji krata 1900 rugpjūčio mėnesį baigėsi laimingai, o  antroji — trumpa — 1900 spa­lio 6 d. Tėtušio kabinete bai­gėsi Tėtušio areštu. Jis buvo iš­vežtas į Liepojų, į žandarų vir­šininko rankas. Prasidėjo tardy­mas, byla.......................(ieškokite tęsinio)

Savo prisiminimais apie kny­gų platinimą, ir spaudos draudi­mo laikus dalinasi Vytautas LANDSBERGIS - ŽEMKALNIS. Gi­męs prieš 95 metus, augęs gar­bioje dramaturgo ir kultūros vei­kėjo šeimoje, savo atmintyje jis išlaikė vardus ir darbus žmonių, daug nuveikusių mūsų Lietuvai. Spausdiname dalį prisiminimų. Kokios mintys labiausiai įsimena?