Vaidintojų būrelyje — palangiškis studentas medikas Mongirdas (Bekampis), pora moksleivių — Gabalis ir S. Kuizinas (piršlys ir piemenukas), Kretingos pirklys Empakeris (Faibčikas). Artistais gavo tapti ir patys organiza­toriai— P. Višinskis, A. Janulaitis ir Jadvyga Juškytė (garsiųjų Antano ir Jono Juškų giminaitė). Šitam gražiam būreliui, kuriam vadovavo Palangoje gyvenęs žymus lie­tuvių kultūros veikėjas Liudas Vaineikis (jis palaikė ryšius su Rygos gubernatoriumi, išrūpino leidimą spektakliui), talkino studentas medikas P. Avižonis, pas L. Vaineikį vasaroję gydytojai Žalnieriukynas iš Smolensko ir  F. Jonušis iš Kretingos.

Tai buvo daugiau nei vaidinimas. Tai buvo pirmasis viešas lietuviškas vakaras, ir nuo šitos minties daugeliui darėsi ir pakilu, ir baugu, ir nepaprastai gera. Artis­tai jautė, kad po jų kojomis ne paprasta scena — tai tarsi kovos laukas, iš kurio jau negalima pasitraukti pra­laimėjus. Kažką panašaus pergyveno ir publika. Spek­takliui dar neprasidėjus, kilo tikros ovacijos, tą kilnią valandą ne vienam sudrėkinusios skruostą.

            „Netrukus paaiškėjo, kad geriausiai mūsų Agotai (S. Jakševičiūtei — L. P.) sekėsi vaidinti. Publika, vaidinimą pertraukdama, plojo. Ir kitais artistais buvo didžiai pasi­tenkinama (...).

Vienu žodžiu, scenoje viskas sklandžiai ėjo. Tačiau visas vaidinimas sudarė tarsi vien šio vakaro epizodą arba, geriau sakant, akompaniamentą, prie tos didelės dvasios harmonijos, kuri iš karto radosi tarp vaidilų ir publikos ir sudarė milžiną, vienaip galvojantį, vienu dide­liu užsidegimu qyvenantį...

Artistams kėlė ūpą ir tai, kad spektaklyje dalyvavo kunigaikštis Oginskis su šeima ir svita, grafas Tiškevi­čius su šeima ir svečiais. Tačiau „dar įdomiau, kad ku­nigaikštis Oginskis ir grafas Tiškevičius buvo vertėjais savo šeimų nariams, kurie nemokėjo lietuvių kalbos! Abu „vertėjai" aiškino, kad spektaklis yra aukštos meninės vertės ir nėra jokia chaltūra, nes režisierė jau buvo profesionalė artistė".

Kas gi režisavo „Ameriką pirtyje"? Neretai minimos dvi pavardės: S. Jakševičiūtė-Venclauskienė ir G. Petkevičaitė-Bitė. Vertas dėmesio ir kitoks tvirtinimas (ko gero, jis arčiausiai tiesos): „Visur režisavo ir vaidino S. Jakševičiūtė-Venclauskienė. Rašytoja Gabrielė Petke­vičaitė buvo tik scenarė. Ji niekad nebuvo režisierė. Ji tam ir neturėjo jokių kvalifikacijų. Tik viena Jakše­vičiutė buvo patyrusi vaidintoja, nes ji lankė specialę mokyklą Peterburge, o vėliau vaidino rusų trupėje, kuri buvo suorganizuota Šiauliuose. Jai vadovavo rež. N. N. Dolžanskoj, kuris buvo remiamas ir subsidijuo­jamas rusų valdžios, kad platintų rusicizmą Lietuvoje. Po Palangos vaidinimo S. Jakševičiutė nebedalyvavo ru­sų teatro trupėje, nes jie visi suprato, kad ta gabi vaidintoja yra lietuvaitė-patriotė..."

„Amerika pirtyje" sulaukė didelio pasisekimo. Džiūgavo vaidintojai. Džiaugėsi ir Stanislava Jakševičiu­tė. Tačiau ir suprato: tai tik pradžia. Didelio kelio pra­džia. Ir visi maži vargeliai dabar atrodė tokie palai­mingi. „Nors oficialiai pelnas turėjo eiti Skuodo pade­gėliams šelpti,— pasakojo S. Venclauskienė,— tačiau apie 200 rublių paskirti tada slaptojo lietuviškojo kultūrinio darbo reikalams." Tuos pinigus Stanislava įteikė Po­vilui Višinskiui, kuris juos perdavė dr. Vincui Kudirkai. Vėliau ji gavo asmenišką dr. V. Kudirkos padėką (va­kare dalyvauti jis negalėjo, nes tuo metu jau sunkiai sirgo).

 

JUODOJI   KARIETA

1900-aisiais „Amerika pirtyje" buvo parodyta Liepo­joje (sausio 26 d.). Vaidino tas pats — palangiškis ko­lektyvas, tik piršlį — Jonas Biliūnas. Pavyko surengti ke­letą spektaklių Rygoje. Tų pat metų pradžioje didelio pasisekimo susilaukė ir M. Šikšnio-Šiaulėniškio pjesės „Meilę suardyti — nuodėmę pagimdyti" pastatymas. Ry­ga Stanislavai — itin artimas miestas. Todėl ir saviškius ragino pasirodyt kuo dailiau. Regis, pasisekė. Ir spau­da lietuviams palanki buvo.

Slaptų lietuviškų vakarų banga ūžtelėjo per Lietuvą. Tačiau susidomėjo ja ir caro žandarai. Kratos, suiminėjimai baigėsi didele byla. Pats caras pasirašė 1902 m. vasario 27 d. sprendimą represuoti pirmųjų lietuviškų vakarų dalyvius. Vieni trejiems penkeriems metams buvo ištremti į Rytų Sibirą, kiti — iš gyvenamosios vietos. Iš­tremti 49, represuota — per 200...

Nors Stanislava Jakševičiūtė ištekėjo už garsėjančio juristo, tačiau dėl savo suruoštų vaidinimų ir ji pate­ko į žandarų nemalonę. Tačiau dėl jos didelio popu­liarumo vietiniai žandarai nesiryžo Stanislavos liesti. „By­la buvo atiduota Tifliso policmeisteriui."

„Pas mane atvyko tamsaus veido, gražios išvaizdos vyras,— pasakojo S. Venclauskienė,— (...) manau, jis buvo gruzinas. Palankus tautinėms mažumoms. Kada aš jam viską išaiškinau apie spektaklį, to veikalo turinį, jis net labai garsiai nusijuokė, kad, girdi, čia nesą nie­ko blogo ir dar labiau nieko priešvalstybinio. Mano nuotaika pagerėjo. Jis užsirūkė papirosą ir paprašė van­dens. Tada aš pasiūliau naminio vyno stiklą. Jis sutiko (...).

Per tardymą prie mano namų visą laiką stovėjo „juo­doji karieta", skirta vežti areštuotiems į kalėjimą. Tardymas prasidėjo 12 val., o baigėsi 6 val., o „juodoji karie­ta" jau buvo paleista 5 val. po pietų, nes pats po­licmeisteris įsitikino, kad aš esu visai nekalta ir nieko blogo rusų valstybei nesu padariusi. Tiesa, dar viena smulkmena: mane kratė viena Šiaulių miesto žydė, ku­ri, pasirodo, dirbo rusų saugume. Ji smulkiai iščiupi­nėjo mano kūną. Ji nieko, žinoma, nerado. Bet pats faktas yra labai šlykštusl Nors tai yra biauru, bet ką padarysi, kad ir tokių žmonių pasitaiko. Gruzinas po­licmeisteris atsisveikino gražiai...“

Represijos neišgąsdino. Vieši lietuviški vakarai, kuriuo­se pirmuoju smuiku grojo S. Jakševičiūtė-Venclauskienė, virto savotiškomis politinėmis bei tautinėmis demon­stracijomis. 1904 metų spalyje lietuviškas vakaras įvy­ko ir Šiauliuose, tuometiniuose Liaudies namuose. Artis­tų būrelyje šiauliškiai pamatė ne tik jau gerai pažįs­tamą Stanislavą, bet ir jaunąjį jos vyrą — advokatą Ka­zimierą Venclauskį. Šiauliams tai buvo neeilinė diena.

Ligi tol lietuviai galėjo ruošti spektaklius tik kitur: Peterburge, Mintaujoje, Rygoje, Liepojoje... Koks yra reikalingas ir laukiamas toks reginys, paaiškėjo pama­čius, kaip lietuviai sutiko pirmąjį Šiauliuose lietuvišką vaidinimą. Nuo tada, kai gubernatoriui buvo įteiktas pra­šymas, kad leistų statyti spektaklį, lietuviai susitikę vie­toj „laba diena" sakė: „Kas girdėti apie teatrą?". O tik pasklidus žiniai, kad atėjo leidimas ir spektaklis ren­giamas, prasidėjo visuotinis sujudimas: bilietų paieškos, sveikinimų siuntimas. Bilietų neliko per dvi dienas... O spektaklio dieną, spalio 31-ąją, Šiauliuose buvo toks judėjimas, kokio šis miestas turbūt per visą savo is­toriją neregėjo. Žmonių privažiavo iš visų pasviečių. Linksmų, laimingų. Didelis džiaugsmas rodės ne tik bū­simas vaidinimas, bet ir neįprasti akiai skelbimai lietu­vių kalba.

 

Ištrauka iš L.Peleckio knygos „Namuose ant Pasadnos ulyčios“, V., 1991.

(S.Venclauskienės atsiminimai cituojami iš O.Saulaitienės  strp. “Gyvenimas – dirbti Lietuvai”, - “Draugas” (JAV), 1953, rugpjūčio 11.)

1905 m. revoliucijos metu stažuodamasis Rygoje, K.Venclauskis leidžia laikraštuką „Pirmyn". Nors jis buvo tik kelių puslapėlių ir teišėjo tik du numeriai, tas darbas sunkiomis sąlygomis iš leidėjo pareikalavo ir sumanumo, ir drąsos.

K.Venclauskio iniciatyva įsteigiamas slaptas Rygos lietuvių darbininkų „Kultūros centras", kurio narių posėdžiai vykdavo jo vadovo K.Venclauskio bute. Taip pat K.Venclauskio iniciatyva įkuriama legali švietimo draugija „Žvaigždė'' (vadovavo rašytojas ir pedagogas P.Mašiotas),  kurios valdybon jis išrenkamas. K.Venclauskis apie jos veiklą rašydavo į „Vilniaus žinias". Draugija lietuvių darbininkų gyvenamuose Rygos priemiesčiuose (tuo metu Rygoje gyveno apie 50000 lietuvių darbininkų) atidaro kelias lietuviškas pradžios mokyklas, kursus darbininkams ir knygynėlius. Tekdavo jam pačiam įsteigtose mokyklose ir mokyti. Kad būtų galima uždirbti pinigų joms išlaikyti, organizuojami lietuviški vakarai ir vaidinimai. Drauge su žmona Stanislava K.Venclauskis dalyvauja vaidinimuose ir  ima pačias sunkiausias roles, nes nėra kitų, kas jas paimtų.

Nors vaidindavo reikalo spiriamas, K.Venclauskis polinkį menui, kultūrai turėjo iš prigimties, jį, be abejo, stiprino ir puoselėjo artimiausias žmogus - žmona aktorė (jiedu susituokė 1902 m.).

K.Venclauskis vaidino ir garsiajame pirmajame lietuviškame spektaklyje Šiauliuose „Amerika pirtyje", kuris įvyko 1904 m. spalio 31 d. Iki tol mieste nuo scenos lietuviškas žodis legaliai dar nebuvo skambėjęs (1900 m. A.Janulaičio suorganizuotas gimnazistų būrelis buvo slapta suvaidinęs N.Gogolio „Vaito piršlystę"), - čia veikė režisieriaus N.N.Dolžanskojaus vadovaujama rusų aktorių trupė, kurią subsidijavo caro valdžia, kad platintų rusinimo darbą Lietuvoje. Joje profesionalios artistės karjerą pradėjo Stanislava Jakševičiūtė - Venclauskienė, bet po Palangos spektaklio šioje trupėje nebedalyvavo, visą širdį ir talentą atidavė lietuviškam mėgėjų teatrui.

Pasitarimai dėl sumanyto spektaklio vykdavo S. ir K.Venclauskių namuose arba Antano Povyliaus bute: reikėjo pasirinkti veikalą, pasiųsti prašymą gubernatoriui, surasti aktorius (režisavo S.Venclauskienė), suflerį, grimuotoją, kasininką, reikėjo spausdinti skelbimus ir t.t.  Pagaliau išnuomota salė, prasidėjo repeticijos. Kaip šiauliečiai lietuviai  laukė šito įvykio! Susitikę vietoj „Labos dienos" sakydavo „O  kaip teatras?"

Spektaklio diena buvo tikra šventė. Nuotaika labai priminė pirmojo Lietuvoje, palangiškio, spektaklio atmosferą, kurią G.Landsbergis - Žemkalnis tiksliai ir lakoniškai taip apibūdino: „Esame, gyvename ir gyvensime!"

Neapsieita ir be incidentų, tokių būdingų tais laikais. A.Povylius pasakoja: „Dieną prieš spektaklį (...) policija pranešė, kad aktorių kolektyvas, pradėdamas vaidinti, turįs scenoje sugiedoti „Bože, caria chrani" (Dieve, saugok carą). Policijai buvo pranešta, kad himnas nebus giedamas. Publikai ėmus rinktis, prisistatė pats ispravnikas Sasnauskas ir įsakmiai pareikalavo sugiedoti Rusijos himną. Jau buvo visiškai pasiruošta pradėti vaidinFti ir dėl to su ispravniku ėmė aiškintis K.Venclauskis (jis vaidino Bekampį) ir P.Pundzevičius (Rygos politechnikumo studentas inžinierius ). Pastarieji, nusiplėšė jau užsidėtus grimus ir ispravnikui įteikdami savo vizitines [korteles], pareiškė: „Rygoj yra nuolat ruošiami panašūs spektakliai, bet ten niekas nereikalauja daugiau, nei pažymėta..." Ispravnikas nusileido, bet pareiškė „A vse taki ja razparažusj čto by muzika igrala „Bože, caria chrani". [„Vis dėlto aš pasirūpinsiu, kad būtų grojamas  „Dieve, saugok carą“]. Ir išėjo. Pagaliau paskutiniam skambučiui nuskambėjus, muzika (vietos įgulos orkestras) sugrojo Rusijos himną (...) Dėl tokios suirutės ir susierzinimo susigadino aktorių grimai, todėl visa valanda užtruko, kol vėl buvo pasiruošta. Pagaliau uždanga pakilo. Pasirodė siuvėjas /Pundzevičius/ savo rolės pirmąja fraze prabilęs: „Rupūžės, neduos man su merginom susitikti..." Publika jį pasitiko triukšmingomis ovacijomis. Minėtoji frazė pirmą kartą vaidinimą matančios publikos buvo, atrodė, dviprasmiškai suprasta, būtent, kad „artistas taiko į rimtį sutrukdžiusią policiją".

Matydamas didžiulį tokių renginių poreikį, šiek tiek pasikeitęs vaidintojų kolektyvas 1905 m. pradžioje surengė naują spektaklį „Audra giedroje". Spektaklio proga suruoštos arbatėlės metu svarstytas pribrendęs klausimas - Šiauliuose reikia draugijos meninėms ir kultūrinėms programoms ruošti. Tokio pobūdžio organizacijos lengviau gaudavo leidimus, galėjo laisviau veikti, jų tikslai įstatuose apibūdinami labai nekaltai: „Dlia preprovoždenija vremeni s prijatnostju i polzoju" („Maloniai ir naudingai praleisti laiką"). Draugijai duotas pavadinimas „Viltis", įstatai pasiųsti į Petrapilį tvirtinti, bet laukti teko net trejus metus.

Per tą laiką, o ypač K.Venclauskiui nuolat apsigyvenus Šiauliuose, nesant mieste jokio lietuvių kultūrinio gyvenimo centro, senieji Jakševičių namai, dabar jau Venclauskių namai, tampa savotišku kultūros klubu: čia vyksta muzikos, poezijos vakarai, čia repetuojami ir statomi spektakliai, čia buriasi, lankosi (ar net apsigyvena) ne tik miesto, bet ir šviesuomenė iš visos Lietuvos: P.Višinskis, Žemaitė, J.Biliūnas, J.Janonis, J.Miglovara-Miliauskas, J.Jablonskis, Jovaras, Lazdynų Pelėda, G.Petkevičaitė - Bitė, Vydūnas, Vaižgantas, G. Landsbergis-Žemkalnis ir kt." Pagaliau oficialus leidimas draugijai gautas 1908 m. rugsėjo 19 d.

 

Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus parengtos knygos „Kazimieras Venclauskis“, Šiauliai, 2000