Nusilenkiame

Vilniaus krašto knygnešiams

 

Vilniaus kraštas — tolokai nuo dviejų imperijų — Rusijos ir Vokietijos sienos, per visą spaudos draudimo laikotarpį al­ko ne mažiau nei visa Lietuva. Čia netgi labiau trūko lietuviš­ko spausdinto žodžio, kuris at­svertų kitų kalbų įtaką moksle, bažnyčioje, spaudoje. Tad kny­gnešių nešamos knygos šiam kraštui buvo gyvybiškai svar­bios ir reikalingos. Kas nešė knygas į šį kraštą, kas jas pla­tino?

Vilniaus krašto knygnešiu tė­vu laikomas Valentinas Urbo­navičius (1845—1929), įdomaus likimo žmogus. Gimęs prie Kvė­darnos, mokęsis Šiauliuose, po 1863 metų sukilimo jis pasikei­tė pavardę, kad galėtų moky­tis kaip bajorų vaikas ir kad pasislėptų nuo persekiojimo už dalyvavimą sukilime. Jau nuo 1891 metų jis atsikelia į Vilnių, įsidarbina geležinkelio statybo­je. Štai nuo tada ir prasideda jo knygnešystės odisėja.

Namai, kuriuos jis įsirengia prie Stepono bažnyčios,  netoli geležinkelio. pilni paslapčių, kurias žino tik jis pats. Vynas, geras vynas, pilnose statinėse rūsyje, patikimai saugo slepia­mas knygas. Iš jo namų, atėję daryti kratą, žandarai išeina už­ganėdinti ir įkaušę, kur jau ten knygų ieškosi po vyno statinėmis!

O knygos ištisomis siunto­mis ateidavo iš Prūsų, iš Mor­tos Zauniūtės,  Pagirių stotelės viršininko padėjėjo vardu. Jis pats ir pasiimdavo tas knygų siuntas tai vienoj, tai kitoj Vilniaus — Lydos ruožo stote­lėje. Kas gi įtars savo pavyz­dingą darbuotoją?

Valentinas Urbonavičius nuo pat 1907 metų įstoja į Lietuvių mokslo draugiją, tampa aktyviu jos rėmėju. Draugavęs su kun. J. Ambraziejum, jo lietuvišku­mu persiėmęs, V. Urbonavičius auklėja visą savo šeimą lietu­viškoje dvasioje. Jis kuria savitarpio pagalbos draugijas, buria Vilniaus tarnaites į šv. Zitos draugiją, organizuoja chorus ir švietimą. Kartu su kitais Vil­niaus krašto švietėjais — Dona­tu Malinausku, Vileišiais, Mečislovu Stankevičium — rūpinasi, kad visose Vilniaus bažnyčiose pa­maldos būtų laikomos ir lietu­viškai. o šv. Mikalojaus bažny­tėlę atkovoja kaip lietuvybės lenkiname krašte židinį. Ši baž­nyčia Vilniaus lietuviams bran­gi ir sava visais laikais — spaudos draudimo metais čia buvo slepiamos knygos, o 1904 metų gegužės 7 d. atgavus spau­dą, bažnyčioje kun. Kukta pas­kelbia šią džiugią žinią — žmo­nės verkia, apsikabina, sveikina vienas kitą: pasibaigė lietuviško žodžio draudimas! Bet lietuviško žodžio kelias į aplenkėjusį Vil­nių, mokyklas, Universitetą, bažnyčią dar ilgas ir sunkus. Tad knygnešių ryžto ir patirties dar ilgai reikės Vilniaus kraštui.

        DĖMESIO: KONKURSAS

 Surinkusiems kiek galima daugiau Vilniaus krašto knygnešių pavardžių iš žinynų, spaudos, o taip pat parašiusiems, kokie knygnešiai yra palaidoti Vilniaus Rasose ir Bernardinų kapinėse, skiriame specialų KNYGNEŠIO draugijos prizą – apsilankymą MUITINĖS muziejuje, kuriame vienas skyrius pavadintas „šventąja kontrabanda“. Laukiame sąrašų iki 2010 metų Knygnešio dienos.  El.p. irkubi@gmail.com

Prie Vilniaus krašto knygnešių priskirtini ir kiti rytų Lietuvos švietėjai, nuo Tverečiaus, Šven­čionių nešę lietuvišką žodį, gai­vinę savąją  kalbą bažnyčiose ir mokyklose. Nulenkiame galvas šviesiam aušrinin­ko S. Gimžausko, J. Burbos at­minimui.

Turime nulenkti galvas ir legendiniam knygnešio Motiejaus Baltūsio žygiui. Tai jį, beatsiimantį lietuviškas knygas iš geležinkelio stoties, suėmė, lai­kė garsiajame Antakalnio kalė­jime, tada vadintame „areštantų rotos". Nepadėjo išgelbėti M. Baltūsio iš žandarų rankų nei garsaus  Vilniaus advokato Tado Vrublevskio gynimas. Iš­tremtas iš Lietuvos, Motiejus Baltūsis daugiau jau nebesugrį­žo, net kapo neturime.

                                            Irena Kubilienė

                                                        Iš: „Universitas Vilnensis“,  1989 kovo 25

Valentinas Urbonavičius