VINCENTAS JUŠKA

 

 

 

 

          Vienas žinomiausių knygnešių bu­vo Vincentas Juška. Apsigyvenęs Že­maičių Kalvarijoje, veikė ne tik čia, bet ir Sedoje, Alsėdžiuose. Pats nešė knygas, jas platino, bendradarbiavo su kitais. Kelis kartus buvo įkliuvęs, pa­bėgęs. Galų gale kaip "labai pavojin­gas ir visiškai politiškai nepatiki­mas..."   ištremtas iš Lietuvos. Ant jo antkapinio paminklo Žemaičių Kalvarijos Beržų kalne įrašytas pras­mingas palinkėjimas: "Vaikeliai, my­lėkite knygą". Jam pastatytas tauto­dailininko Vytauto Ulevičiaus sukur­tas paminklas.

Išradingos knygnešės buvo sese­rys Petronėlė ir Barbora Rėpšaitės. Jos gaudavo knygų iš kitų, atsineš­davo pačios ar gimines pasiųsdavo. Slėpė Kalnų koplyčioje, pas ūkinin­kus, aktyviai platino įvairią spaudą, knygas, net atsišaukimus, siuntė į Šiaulius, Vilnių... Aprūpindavo tremtyje Rygoje buvusį knygnešį V.Jušką, bendradarbiavo su kitais.

 

Carmečiu Didžiosios Kalvarijos at­laidai vyko su dar didesniu tikinčiųjų įkarščiu ir buvo išskirtinis vietovės bruožas. Jų metu aktyviai pardavinė­tos draudžiamos knygos. Draudžiamoje spaudoje, platinto­je Žemaičių Kalvarijoje, vyravo religi­nės knygos ir laikraščiai, nors būta ir pasaulietinės spaudos, netgi politi­nės. Tokią socialdemokratinę spau­dą platino Jurgis Gudas ir jam talki­nęs Adomas Mika, miręs ir palaido­tas Beržų kalne; sovietmečiu jam pa­statytas paminklas.

Kalvarijoje susidarė gausus knygnešių ir jiems padedančiųjų būrys, o jų žinoma daugiau kaip trys dešimtys.

Įkliuvo ir už knygnešystės veiklą nukentėjo Nikodemas Mačernis iš Rotinėnų - ištremtas vieneriems metams iš Lietuvos, kažkur Rusijoje ir mirė. Į Prūsus knygų eidavo pats, gauda­vo iš kitų.

Nešė ir platino kalvariškis Baltramie­jus Urbonas, 1894 m. sulaikytas ant rubežiaus su lietuviškais elementoriais. O knygnešiams padedančiųjų buvo daug; padėda­vo Jackus ir Vladas Derkinčiai iš Rotinėnų, Simas Labžentis iš Gečaičių, Anicetas Bubelė ir kiti.

Su draudžiamomis knygomis 1896 metais įkliuvo ir administraci­ne tvarka buvo nubaustas Augusti­nas Kerpauskas iš Šarnelės (įtartas spaudos platinimu). Draudžiamos spaudos rasta pas kalvariškius: By­tautą, A.Mikaitę, A.Perskaudienę, Puslauskienę, P.Urboną, K.Zalevskienę, P.Zaniauskaitę ir kai kuriuos kitus.

 

M.Muravjovas, ku­ris carui siūlė įvesti "žemaitiško rašto mokymą rusiškomis raidėmis",( net to­kie elementoriai jau buvo spausdina­mi..) 1863 metais, vos atvykęs į Vilnių, uždraudė šešias religines, vienaip ar ki­taip su žemaičiais susijusias knygas. Mus ypač domina viena iš jų - "Rožanczius Maryos Panos yr saldžiausia warda Jezusa teypogi spasabas apwayksciojima Kalnu Kalwaryos Ziamayciu su modlitwomis ir giesmiemis anto sluzijęcioms". Tai pirmoji katalikiška mal­daknygė, lietuviškai išleista Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (1681 metais). Knyga dviem aspektais siejasi su Že­maičių Kalvarija: pirma, išleista Kalva­rijos dominikono Jurgio Karakauskio; antra, žymi jos dalis skirta Kalvarijos Kalnams. Per savo beveik 200 metų tarnavimo laiką leista net 40 kartų, daugeliui buvo ir elementorius, ir vie­nintelė skaitoma knyga. Tad simboliš­ka, kad Muravjovas nuo tokių liaudies "lementorių" pradėjo lietuviškos spau­dos persekiojimą.

 

        Klausimai pastabiems skaitytojams:

    1. Trumpai apibūdinkite Kalvarijos Kalnus. Kas tai? 

    2. Nuo kokių knygų prasidėjo spaudos draudimas?

    3. Kaip vienuolynas tapo tremties ir kalėjimo vieta?

    4. Ar galite išversti į šiuolaikinę kalbą 1681 m. maldaknygės pavadinimą?

Tuo metu jau buvo uždaryta Že­maičių Kalvarijos dominikonų mokyk­la (1863 m.), uždraustos parapinės mokyklos visoje Žemaičių vyskupijoje (1863 m.). Palaipsniui eita link vie­nuolyno likvidavimo (1889 m.).

Žemaičių Kalvarijos vienuolynas, kol nebuvo galutinai uždarytas,  naudotas kaip bausmės atlikimo vieta prasikaltusiems caro valdžiai katalikų dvasininkams. Žinomi du atvejai kai prasižengusieji kunigai buvo uždaromi šiame vienuolyne.

Tauragnų klebonas Feliksas Mazulevičius 1884 m. gruodžio mėn. iš mokinio Kazio Gavėno atėmė rusų rašmenimis (kirilica) spausdintą lietuvišką maldaknygę ir pakeitė ją spausdinta lotynišku šriftu. Už tai 1885 metais Vidaus reikalų minist­ro įsakymu buvo uždarytas vieneriems metams į Kalvarijos dominiko­nų vienuolyną. Gargždų klebonas Juozapas Kerpauskas už lietuviškos spaudos platinimą nutremtas į Že­maičių Kalvarijos dominikonų vienuo­lyną. Jį 1889 metais uždarius, per­keltas į Kretingos pranciškonų vie­nuolyną.

Žemaičių Kalvarijos dominikonai, uždarius jų mokyklą, vaikščiojo po kaimus ir mokė vaikus rašto ir tiky­bos. Tokią "vaikščiojančių kunigų" mokyklą baigė Šarnelės kaime 1860 metais gimusi Emilija Pocaitė, būsi­moji garsi daraktorė. Tai buvo tikra daraktorinės mokyklos užuomazga. Minėtoji Emilija Pocaitė mokė vaikus nuo XIX a. Aštuntojo dešimtmečio. Buvo įtariama, sekama ir tikrinama (bent 11 kartų), bet vis išsisukdavo. Mokė vaikus "šlebzdavojimo" būdu lietuviško rašto ir kate­kizmo. 1904 metais pas ją buvo ras­ta 20 mokinių (6-11 metų amžiaus), tarp jų 8 mergaitės. Platino ir drau­džiamą spaudą. Mirė Žemaičių Kal­varijoje, palaidota žinomoje vietoje Beržų kalne.

Kita daraktorė - bajorė Kazimie­ra Mušinskaitė, kurios slaptoje mo­kykloje 1904 m. buvo 16 mokinių (7-19 m. amžiaus), iš jų 7 mergaitės. Mušinskaitė mokė lietuviško rašto ir tikybos; galima spėti jos mokymą bu­vus aukštesnio lygio. Jos kapo vieta nėra žinoma.

Šarnelės kaimo valstietiškoje da­lyje buvo iš pasiturinčių ūkininkų ki­lęs mokytas daraktorius Ignas Ruibys. Jo "mokykla" daugiausiai vei­kė nuošaliau esančių ūkininkų Son­gailų ir Dargių sodybose, nors mokė ir kitur. Mirė pasenęs, varge, palaido­tas Žemaičių Kalvarijos kapinėse, ka­pavietė nežinoma.

Knygnešio dieną  Žemaičių Kalvarijoje juos visus prisimins vi­durinės mokyklos kraštotyrininkų bū­relis, vadovaujamas mokytojo Bro­niaus Kleinausko, miestelio šviesuo­lis Konstantinas Bružas, dar vienas kitas... Be abejo, būtų gražu kiekvie­noje vietovėje, pritariant Lietuvos knyg­nešio draugijos iniciatyvai, pažymėti žinomų knygnešių kapus. Ir dar - už­degti žvakelę, aptvarkyti apleistą ka­pą knygnešių gadynei atminti!

                                   

   Pagal Edmundo Mickūno straipsnį „Knygnešių sena   gadynė“,

   “Žemaičių saulutė“, 1999, Nr.20