Žemaitė - Julija Žymantienė

 

 
ŽEMAITĖ - JULIJA ŽYMANTIENĖ  
     
 
 
 
     -  Dabar kad parvežiau pyrago, tai pyrago! Tetule, nesitikėjai tokio?
Pagriebė smalsaudama ... „Auszra“. Sušiureno puslapius.
- Žemaitiška! Dargi gazieta! Iš peklos tu ištraukei, Poviliuk?..
Poviliukas juokiasi ir beria rimtai:
-       Gavau. Čia „Aušros“ visų metų knygutė. Bet yra jau ir kitų gazietų, kontrabandnešiai parneša į Šiaulius, galima gauti nusipirkti, tik labai slapta...
-       Kas čia do kontrabanda? Šilkai, spiritas – kas kita, o knygpalaikė...
Julija palinko prie „Aušros“, ir sukirbo mintys galvoje. Lietuviška!  Ve, kokios gražios eilės: „Prabrėkšk, aušrele, tekėk, saulele, spindėk aušros žvaigždele!...Išvysim šviesą, pažinsim tiesą, sulauksim gero čėso...“ Skaitė susigūžusi prie stalo, rijo kaip skanų pyragą. Vis Lietuva... atbudimas...geras čėsas...šaltas vėjas... Lietuva... Žemaitija tėvynė. Lietuva... Žemaitiškas žodis... Graudinosi, bėgiojo mintys, lyg bitelės prieš spiečiant.
         Vaidenosi lietuviška veikla, prie kurios jau smelkėsi ir jos širdis. Kuo gali būti naudinga  - kėlė klausimą, ieškodama atsako. Platinti, skleisti knygą? Padėti ušnėniškiams
Įveikti dvasinį tamsumą, pažadinti kilnius siekimus? Krūtinę sprogdino ryžtas.
          Pati uždavė Višinskiui mįsles, kamantinėjo. Lietuviška spauda traukė kaip magnetas.
          Višinskis išrokavo, kas parašyta, pasakojo, kas šitaip surašė gražiai. Geri tokie ženklai – stiprėja lietuvių krutėjimas, auga literatūra. Ar nerodo „Varpas“?  Ir augs, ir kils! Atsiras daugiau rašančių... Kaip Kudirka, kaip Bitė,,,  Nejučiom taikė Žymantienei į širdį.
-       Didelė čia kupeta!... Juk  aš mokėčiau taip parašyti!
-       Na, pamėgink, - šokosi Povilas, - parašyk!
Mintys bėgo toli, rizgo... kol kruta širdis, dirbs, rašys, kaip gebės, turės prieš save
šviesos žiburį. Sukepusia širdimi plėšė savo gyvenimo šmotelį.
 
          J.Jablonskis domėjosi žemaičių kalba, rinko žodžius.
          Abu kartu sėdėjo ir prie „laimelių“, gyrė, kad turtinga kalba, daug gražių negirdėtų žodžių ir posakių, bet ir taisė jos raštą. Daug gero nugvelbė sau iš Jablonskio, Jablonskis iš jos. Su neslepiamu pasitenkinimu netrukus rašė Višinskiui, kad Jablonskis „žodžius visus iščiulpė, kokius tik užėjo kur prašmatnesnį. Daug šnekėjom, daug pasimokiau“ – Jablonskis sakė, kad iš jos prisigrabstė reikalingos medžiagos.
 
          Niaukėsi Žemaitijos dangus. Caro žandarų rotmistras Vonsiackis... dabar žvalgėsi po Žemaičius. Pakilo grėsmė virš nacionalinio judėjimo veikėjų, bet tie tyliai, ieškodami legalių landų, darė savo.
           Višinskis rūpinosi paskelbti jos „Monologą caro tarno“, aštrios satyros pilną anticarinį kūrinį, tik prašė redakcijos nedėti Žemaitės slapyvardės, o kitą – Pempės.
           Gyvendama Graužikuose, bendraudama su inteligentais demokratais, labiau įsitraukė ir į nelegalų darbą.  Per Graužikus sruvo persekiojama liertuviška spauda, kurią čia atgabendavo ryšuliais knygnešys Penikas. Čia buvo laikinas slaptas sandėlis – tarpinis punktas. Ir ji talkino. Kaip didžiausią brangenybę naršė naują ryšulį, vartė knygeles, padėjo slėpti, kol Putvinskis ar P.Višinskis išveždavo toliau. Skaitė pati, ne sykį nešė į kumetyną, vežė į Ušnėnus dukrai Elei, Jarušauskiui, Jankams. Nacionalinis pakilimas, neapykanta priespaudai žadino aktyvumą, stūmė prie konkrečios veiklos. Juk matė ir kilnių pasiaukojimo tėvynei pavyzdžių. Kiek knygnešiai rizikavo, nešdami lietuvišką žodį!
           Apsakymas „Motinėlės ašaros“turėjo ryškų politinį anticarinį skambesį, kaupė savyje pavergtos tautos rūstybę ir pasipiktinimą vykdomom represijom. Apsakymas pirmą kartą buvo paskelbtas 1903 metais „Ūkininke“, Nr.2 pavadinimu „Sudiev Tėvynei ir tėvams“.
          
            Šiose ištraukose apie Žemaitę rasite jos pačios minčių ir žodžių. Kas ją pastūmėjo ar patraukė imtis ne tik rašytojos darbo, bet ir knygnešystės ir daraktorystės?
        Klausimai pastabiems skaitytojams:
 
  1. Ką jums sako Žemaitės pasakytas žodis „knygpalaikė“? a) ji negerbė knygos?  b) nemokėjo skaityti lietuviškai? c) ji nieko nežinojo apie knygnešystę?
  2. Pagal minimus slaptus leidinius nustatykite, kada Žemaitė įsijungė į lietuvybės darbą.
  3. Kaip suprasti  „inteligentai ieškojo legalių landų“? a) bandė apeiti įstatymus? b) rado įstatymuose spragų ? c) veikė tik tiek, kiek leido įstatymai?
  4. Žemaitė – daraktorė. Kur ji mokė, ar tai jos dvaras? Kas aplink ją darbavosi?
P.Višinskis rengė didelę lietuvišką gegužinę Bubiuose. Kur nelėksi!
           Povilas, kaip tvarkdarys, maišėsi prie muzikantų, prie jo P.Avižonis ežiuku kirpta galva – sušvytavo ir Jablonskio plikė, tik juoda barzda iki pat ausų.
-       Povilėli, tai valdžią užveikei!- išsprūdo žodis, - Dabar ir spauda bus liuosesnė? Galgi ir žandaras nebepuls akis išvertęs kaip jautis? Galgi?
-       Dar ne! - atmetė Višinskis... Dar turim varyti mūsų pradėtą darbą. Valdžia nelengvai darys nuolaidų, vykdys prispaudimą – tokia jos politika. Todėl mes negalime nė kiek susilpninti nelegalios veiklos, nė kiek!  Ir toliau būtina skleisti persekiojamą knygą, organizuoti spektaklis... ir gegužines. Tauta bunda. Mūsų uždavinys yra šviesti žmones... Reikai rūpintis ir steigti nlegalias mokyklas.
Sėdėjo galustalėje, žiūrėjo į Višinskį, ir jo žodžiai lyg akmenėliai sunkūs taikė tiesiai į širdį. Kiek ji prisidėjo prie tų siekimų?
          Svajonės bėgo į priekį lyg kudliukas. Neleis numirti mokyklos Ušnėnuose sumanymui. Padarys savo!
          Neišleido iš akių Ušnėnų, bet savo jau darė Graužikuose. Čia surinko po kumetyną vaikų kupetą, didelių ir mažų, ir atsivedė į dvaro rūmų didįjį kambarį, kur tviskėjo dažytos
grindys ir švietė erdvūs langai. Pati ėmėsi mokytojauti. Ilgais rudens vakarais prie didelės pūsto stiklo lempos ant suoliukų, ant krėslų sutūpdavo mažyliai, nudryžusiais drabužėliais,pašiauštom čiuprynom, smalsumu žiburiuojančiom lyg angliukais akim. Ir buvo tyla, ir buvo ji – mokytoja.
         Neturėjo patyrimo, nežinojo jokių pedagogikos dėsnių, bet degė širdis. Dirbo, kaip diktavo gero troškimas. Po kaklu pasirišusi batistinę skarelę, rausvu megztiniu, pačios nusiklebeliuotu, su lazdike ar kreidos šmoteliu mokė vaikus. Sekė pasakas, lavino balselius prie vaikiškų dainelių, pratino ne tik raides pažinti, bet ir rašyti. Sąsiuvinių neturėjo, tai braižė, vedžiojo linijas, raitė raidžių kontūrus ant „doskelių“ – marmurinių lenčiukių, įspraustų mediniame rėmelyje. Jos buvo ir patogios – ką parašai „grifeliuku“ – pieštuku, gali nutrinti skurliuku ir vėl braižyti.
         Vargo mokykla, bet sava lietuviška. Nešė ir ją pačią, mokytoją, nacionalinis pakilimas. Ar taip maltųsi su vaikais? Ar įveiktų baimę patekti į žandarų nagus? Tiesa, tik sykį buvo priversta slėptis. Žandarai suuodė, atūžė kaip viesulas. Bet nenutvėrė siūlų galų – vaikai iš anksto pamokyti išsklido į visas puses kaip kurapkiukai.
         Matė naujus poslinkius gyvenime, stovėjo kovojančių pusėje. Ir jos nusistatymas buvo vis griežtesnis, radikalesnis.
 
        Ištraukas iš A.Sprindžio knygos „Žemaitė“, (Vilnius, 1986) šiam leidiniui parengė  mokytoja Vanda Vaičiūnienė

1916 m. pradžioje rašytoja Žemaitė, advokatas Andrius Bulota ir "Žiburėlio" draugijos pirmininkė Aleksandra Bulotienė atvyko į JAV rinkti aukų nuo karo nukentiejusiems. Jie aplankė arti šimto JAV ir Kanados miestų, kur gyveno lietuviai. Visi trys sakė kalbas, smerkiančias karą, pasakojo apie lietuvių vargus. Lietuvos šelpimo fondui surinko 50 000 dolerių. 1917m. gegužės mėn. Bulotai išvyko į tėvynę, o Žemaitė apsistojo Čikagoje iki 1921 vasario mėn. Ji įsitraukė į "Lietuvių moterų progresyvaus susivienijimo Amerikoje" veiklą. Bendradarbiavo spaudoje, žurnale "Moters balsas" paskelbė ir apysakų. 1919 m. ryšius su šia organizacija nutraukė ir liko ištikima Lietuvos nepriklausomybės įdėjai.

                                                                            Nijolė LIETUVNINKAITĖ

Nuotrauka iš Kauno technologijos universiteto bibliotekos