Jie neturėjo uniformų, ginklų ar pasų. Turėjo maišą su knygomis, gerą orientaciją ir ryžto, kurio kartais pritrūkdavo net vyresnybei. Per keturiasdešimt spaudos draudimo metų knygnešių pavardės tapo legendomis, tačiau už kiekvieną legendą slypėjo labai praktiškas, kruopščiai apgalvotas darbas.
Kur buvo „durys”?
Dažniausiai Didžiosios Lietuvos knygnešiai sieną pereidavo nelegaliai. Pagrindiniai maršrutai ėjo per Prūsijos pasienį, kur lietuviškos knygos buvo spausdinamos laisvai. Aktyviausiai veikė pasienio apskritys: Raseinių, Telšių, Vilkaviškio, Naumiesčio. Šiek tiek mažiau, bet taip pat aktyviai, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės apylinkės, kur dažniau vyravo ne nešėjai, o platintojai.
Pačiame Vilniaus krašte knygnešių buvo mažiau. Tyrinėtojai tai aiškina menkesniu lietuviškumo tankiu ir kitokia visuomenės sudėtimi.
Kas jais būdavo?
Gal labiausiai nustebins sudėtis. Istorikų skaičiavimais, per 87 procentus nešėjų buvo valstiečiai, o tarp platintojų – du trečdaliai. Daugiausia tai buvo bežemiai ir mažažemiai žmonės. Kiti buvo smulkūs prekybininkai, ypač prekiavę maldelių, rožančių ir kitais religiniais smulkmenų daiktais, keliaujantys amatininkai ir knygrišiai. Jiems buvo lengviausia dingstis keliauti iš kaimo į kaimą, nekeliant įtarimų. Apie aštuonis procentus sudarė inteligentai ir moksleiviai.
Moterų vaidmuo taip pat nemažas. Pavyzdžiui, Alsėdžių krašte išliko žinių apie Oną Kvietinskaitę, kuri už spaudos platinimą turėjo patirti areštą.
Kaip jie pasiekdavo tikslą?
Pasakojimai ir istorikų darbai leidžia išskirti kelis principus, kuriais tinklai dažniausiai rėmėsi:
- Kuo mažiau žinoti. Atskiros grandys turėjo žinoti tik savo dalį kelio, kad suėmus vieną žmogų neišaiškėtų visas tinklas.
- Keliauti tada, kai nesitiki. Nakties laikas, atlaidai, turgūs ir kiti žmonių judėjimo metai leido pasimaišyti tarp kitų.
- Slėpti knygas pačiame įprastame. Spauda būdavo slepiama tarp daiktų, kuriuos turi paprastas keliautojas, taip pat patikimų žmonių sodybose.
- Turėti dingstį. Prekeivio ar amatininko vaidmuo leido vaikščioti iš vienos vietos į kitą nesukeliant klausimų.
Kai kurie knygnešiai tuo užsiėmė labai ilgai. Alsėdžių krašto knygnešys Kazlauskas, apie kurį pasakoja vietos bibliotekininkė, beveik dvidešimt metų gabeno lietuvišką spaudą iš Prūsijos ir mirė sulaukęs 76 metų.
Kas jų laukė, jei pagautų?
Rusijos valdžia knygnešius laikė vienais pavojingiausių politinių nusikaltėlių. Žandarai ir policija jų ieškojo kratų metu, o pasienyje laukė pasalos. Kartais pavykdavo išsisukti, aiškinant, kad gabenama ne antivalstybinė literatūra, o paprasta maldaknygė, bet dažniau už tai grėsė suėmimas. Žinoma, kad apie 52 knygnešiai buvo ištremti į Sibirą ar šiaurines Rusijos gubernijas, 89 ilgam įkalinti ir paskui ištremti į kitas gubernijas, o dar daugiau žmonių sumokėjo baudas arba kalėjo policijos areštinėse ir valsčių daboklėse. Prie persekiojimo prisidėjo ir Prūsijos policija: 1895 m. Tilžėje ji suėmė šešis knygnešius ir perdavė Rusijai.
Ką gabeno?
Ne tik lietuviškas maldaknyges. Knygnešiai nešė abėcėles, kalendorius, pasaulietinę literatūrą ir periodiką, įskaitant „Aušrą” bei „Varpą”. Jie veždavo spaudą ir latviams Latgaloje, o kartais ir kitų tautų socialdemokratų leidinius. Todėl knygnešystė buvo ne vien lietuviškas, bet platesnis regiono reiškinys.
Kuo baigėsi?
1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas. Nebaigtos knygnešių bylos nutrauktos, o jau bausmę atliekantys žmonės amnestuoti. Per keturiasdešimt metų ši paslaptinga grandinė padarė tai, ko neįstengė jokia valdžia: išlaikė lietuvių kalbą spaudoje.
Kur dabar galima pamatyti jų pėdsakus?
Knygnešių atminimas gyvas visoje Lietuvoje. Jų vardais pavadintos gatvės, jiems statomi paminklai, mokyklose rengiamos pamokos. Kai kuriose bendruomenėse, pavyzdžiui, Alsėdžiuose, mokiniai tvarko atminimo suoliukus ir renka istorijas apie vietinius knygnešius. Kasmet kovo 16-ąją minima Knygnešio diena.
Jei kada nors atsidursite pasienio vietovėje, kur anksčiau ėjo knygnešių keliai, sustokite ir pagalvokite: tuo taku kažkada kažkas ėjo naktį su maišu ant pečių, žinodamas, kad už kiekvieną knygą galėjo sumokėti laisve.
Nuotrauka: Zidikai1, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons.
