Tilžėje varpininkai leido ir kitą mėnesinį lietuvišką žurnalą „Ūkininką", kuris buvo skirtas Lietuvos žemdirbiams. Šiame leidinyje, kaip ir „Varpe", reiškiamos įvairios demokratinės (tik gal kiek labiau liberalios ir net socialdemokratinės) idėjos bei pažiūros. Taip pat buvo reikalaujama lietuvių tautai suteikti žodžio ir spaudos laisvės, žmonių teisės turėti savo mokyklas bei visuo­menines organizacijas. Žurnale publikuoti ir grožinės literatūros kūriniai. Daug straipsnių kaimo tematika yra paskelbęs ir pats redaktorius Jonas Kriaučiūnas. Prieš jam perimant faktiškąjį žurnalo redagavimą, kurį laiką šį leidinį redagavo Juozas Adomaitis-Šernas, o po Jono Kriaučiūno - Stasys Matulaitis, Kazys Grinius, Juozas Bag­donas ir kiti. Oficialiaisiais redaktoriais buvo įvardijami iš Prūsų Lietuvos kilę lietuviai Martynas Jankus, Kristupas Voska ir Jurgis Lapinas. „Ūki­ninko" tiražas per visą žurnalo leidimo penkiolikos metų laikotarpį svyravo nuo vieno iki dviejų tūks­tančių egzempliorių.

Gyvendamas Tilžėje Jonas Kriaučiūnas suredagavo ir 1893 metais išleido Simono Dau­kanto „Pasakojimą apie veikalus lietuvių tautos senovėje" ir Petro Armino raštus. Buvo sumanęs išleisti Mykolo Miežinio „Lietuviškai-latviškai-lenkiškai-rusišką žodyną", bet žlugus spaustuvei, dingo šio žodyno prenumeratai surinkti pinigai ir žodyno išleidimas buvo sužlugdytas.

Jonas Kriaučiūnas, dirbdamas žurnalų bei laikraščių redaktoriumi, kartu rūpinosi ir šių bei kitų lietuviškų leidinių platinimu. Jo žinioje buvo spaudinių sandėlis, iš kurio aprūpindavo knyg­nešius. Be periodinės spaudos, čia jie galėdavo pasiimti platinimui ir maldaknygių, kalendorių, grožinės literatūros bei kitų populiarių leidinėlių.

Jonas Kriaučiūnas "Varpą" ir "Ūkininką" redagavo iki pat išvykimo iš Tilžės, kai vokiečių policija atkakliai pradėjo jo ieškoti. 1895 metų pavasarį pas Joną Kriaučiūną į Tilžę atvykęs brolis Antanas pasakė, kad Rusijoje, pasikeitus carui, buvo paskelbta amnestija, tad Jonas dabar galėtų išvengti suėmimo dėl draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo bei redagavimo. Tų pačių metų gegužę J.Kriaučiūnas grįžo tėvynėn ir savanoriu stojo į karinę tarnybą. Tačiau po kelių mėnesių dėl sveikatos sutrikimų iš tarnybos buvo atleistas, įsidarbino vertėju Kybartuose, Tarptautinio su­sisiekimo draugijoje.

Prasidėjus „Sietyno" slaptosios lietuviškų knygų platinimo draugijos bylai, 1897-aisiais Jonas Kriaučiūnas buvo areštuotas ir tardymo laikotarpiu pasodintas į Kauno kalėjimą. Vėliau nuteistas ir išsiųstas į Peterburgo kalėjimą. Atlikęs bausmę, trejetą metų gyveno tremtyje Revelyje (dab. Talinas). Šiame mieste tuo metu gyveno Jonas Jablonskis, veterinarijos gydytojas Jonas Bulota ir kiti lietuviai inteligentai. Ten Jonas Kriaučiūnas buvo pakviestas redaguoti Antano Juškos „Lietuvių kalbos žodyną". Baigiantis tremties laikotarpiui keletą mėnesių jam teko mokyti vieno dvarininko sūnų.

Po tremties išvyko į Varšuvą. Trejetą metų gyvendamas šiame mieste ir dirbdamas prekybos srityje Jonas Kriaučiūnas, paprašytas bičiulių, suredaguodavo vieną kitą kūrinį. Taip jis dar iki 1904-ųjų parengė spaudai visuomenės veikėjos Liudvikos Didžiulienės  vadovėlį „Gaspadinystės knyga, arba pamokinimas, kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai", kuris buvo išleistas Rytų Prūsijoje, Šenkės spaustuvėje, ku­rioje anksčiau darbavosi ir Jonas Kriaučiūnas.

1904 metų gegužės 7-ąją panaikinus spau­dos draudimą, inžinierius Petras Vileišis ėmė rūpintis lietuviško dienraščio leidimu. Jis įsigijo spaustuvę ir sudarė laikraščio redakcinę grupę. Tarp pirmųjų „Vilniaus žinių" leidėjų buvo ir Jonas Kriaučiūnas. Jis turėjo galimybę formuoti ir šio laikraščio kryptį. Dienraštyje buvo daug rašoma apie lietuvių kultūrinį, politinį ir visuome­ninį gyvenimą, skelbiama mūsų autorių grožinės kūrybos, literatūros kritikos straipsnių, vertimų iš užsienio kalbų. Dienraščio oficialiuoju redak­toriumi pasirašydavo šio leidinio steigėjas ir leidėjas Petras Vileišis, o faktiškai jį redagavo Jonas Jablonskis, Jonas Kriaučiūnas, Povilas Višinskis, Pranas Klimaitis, Kazys Puida ir kiti. Jonas Kriaučiūnas sutarė su dienraščio steigėju. Abiejų nuomonės įvairiais klausimais sutapdavo, ypač kai tekdavo laviruoti norint išvengti cenzorių baudų ar net kalėjimo.

Po vienerių metų, vis dar besidarbuodamas „Vilniaus žinių" redakcijoje, J.Kriaučiūnas kartu su J.Paketuriu įsisteigė Vilniuje knygyną bei popieriaus krautuvę. Tuo metu jis sudarė, o 1906-ųjų rudenį Zavadskio knygų leidykloje išspausdino 1907-ųjų metų „Vilniaus kalendorių". Jame daug straipsnių-paties Jono Kriaučiūno, tarp jų ir trys grožinės prozos kūrinėliai. Šiuo laikotarpiu jis yra surinkęs ir parengęs spaudai nemažos apimties knygą lenkų kalba „Iš lietuvių - lenkų santykių", kurioje teigiama, jog lietuviai nori atkurti savą nacionalinę valstybę be jokių unijų su lenkais.

1910-aisiais Jonas Kriaučiūnas buvo pa­kviestas į Rygą, kur lietuviai prieš metus buvo pradėję leisti lietuvišką savaitraštį  „Rygos garsas". Šiame leidinyje yra paskelbtas ir vienas kitas Jono Kriaučiūno straipsnis: apie jo gimtojo krašto valsčiaus centrą Kriūkus, apie tai, kaip turėtume vadinti gubernijos centrą Suvalkus ar apskrities miestą Marijampolę.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Jonas Kriau­čiūnas pasitraukė į Peterburgą, tačiau neilgai ten pabuvęs - per Švediją, Vokietiją - grįžo į savo tėviškę, Liepalotėlių kaimą prie Nykos. Netrukus išvyko į Kauną, kur vokiečiai lietuviams leido laikraštį „Dabartis". Tiesa, 1916 metų sausio mėnesį, kartu su Saliamonu Banaičiu ir prelatu Aleksandru Dambrausku-Adomu Jakštu parašė ir paskelbė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo postulatus.

„Dabarties"' laikraštyje Jonas Kriaučiūnas turėjo progos skelbti ir savo kūrinėlius bei kores­pondencijas. Savo straipsnius, ypač spaudos drau­dimo laikotarpiu, pasirašinėdavo įvairiais slapy­vardžiais: Jonkas; Saulėnų zakristijonas; Jo Kauniškis; Baltvilius; J.Jotulė ir kitais, kartais kriptonimu J.K. „Dabartyje" savo kūrybą skelbė ir Vincas Krėvė, Maironis, Lazdynų Pelėda bei kiti žymūs to meto lietuvių rašytojai. Vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos, 1918 metais buvo nu­trauktas ir šio laikraščio, siekusio net 18 tūkst. egzempliorių tiražą, leidimas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Jonas Kriaučiūnas yra paskelbęs nemažai straipsnių „Lietuvos aide", „Naujojoje Romuvoje", „Ryte", „Lietuvoje", o taip pat 1938 metais išleistame almanache „Kovos keliais". Jo atsiminimų knyga „Mano praeities vaizdeliai" pasirodė 1936 metais Kaune.

 

                                                                            Iš žurnalo “Suvalkija” , 2005