Mykolas Račkus, gimęs 1866 metais Pagausančio kaime prie Arioga­los, beveik bemokslis, tačiau gan apdairus ir sumanus žmogus, jau nuo jaunystės metų įsijungė į knygnešystę — atrodo, kad jį bus įtrau­kęs į tą darbą Vilkijos knygnešys Antanas Povilaitis, kurio dukra Petronėlė greitai tapo jo žmona, po to ištisą dvidešimtį metų gimdė jam vieną po kito 14 vaikų, kartu su vyru važinėdavo po atlaidus ir prekiaudavo devocionalijomis. Ar nešė jis knygas per sieną, ilgai nesisekė dokumentiškai paliudyti. Šeimoje žinomas pasakojimas: jau­nylis sūnus buvo jį skaudžiai įžeidęs, tardamas: „Bene jūs ten per sieną iš labdarystės eidavote, o kad pinigų padarytumėte, dėl pelno".

Bet štai archyvuose surastas dokumentas: 1936 metų laiškas, rašytas šiluviškio knygnešio Vlado Pocevičiaus. Laiške jis kreipiasi į Mykolą Račkų, sako užrašęs jį liudytoju į „dukumentus" Švietimo ministe­rijoje dėl pensijos gavimo. Liudytoju buvo „įstatytas" ir kitas šiluviškis knygnešys Simonas Žvirblis; prašoma paliudyti, kad jis tikrai nešė knygas: „Ponas žinote, kad mes buvome nukentėję, mamytė kalėjime sėdėjo".(2)

            Dar vienas netiesioginis paliudijimas galėtų būti M. Račkaus sūnaus Aleksandro laiškas iš Amerikos (1921 m.), kuriame jis yra raginamas aprašyti savo ir kitų knygnešių bei škaplierninkų veiklą spaudos drau­dimo metais, tuo pačiu prisidėti prie Amerikos lietuvių rengiamos knygos apie spaudos draudimą.(3)

Sunku dabar patikėti, kad senelis Mykolas Račkus būtų ėmęsis apra­šinėti knygnešystės laikus, nes apie 1921 metus jis jau buvo įsivaręs į prekybą knygomis Kaune. Tačiau jis mėgdavo pasakoti apie praeitį, sueidavo daug kitų knygininkų bei kunigų; tikriausiai jie ir bus užrašę ne vieną Račkaus pasakojimą. Tuometinio Kauno visuomenėje Račkus buvo gerai žinomas ir gerbiamas: apie 1926 metus kun. J. Tumo rūpesčiu Lietuvos vyriausybė jį, kaip knygnešį, apdovanojo 2 ha žemės sklypu Maironiškių kaime prie Kauno.

Tačiau tai jau buvo Lietuvos laikais. Prieš tai buvo dar ilgi metai knygnešiavimo ir knygų platinimo per atlaidus Šiluvoje, Juodaičiuo­se, Ariogaloje. Matyt, šeimyninės aplinkybės bus lėmusios Račkaus karabelninko veiklą: vienas po kito byra vaikai, serga ir miršta  (iš 14  užaugo tik du vyriausieji ir du mažiausieji). Tad Račkus iš tiesų me­tėsi į prekybą, kuri teikė jam ir jo šeimai pragyvenimą. Su knygų prekyba Mykolą Račkų greičiausiai bus supažindinęs Juo­zas Šukys, vienas seniausių Ariogalos knygnešių, o gal Stasys Stoškus iš gretimų Paliepių (ten turėjo giminių). S. Stoškus per septynerius metus, įrišinėdamas ir pardavinėdamas knygas, yra išplatinęs jų per 2000.(4)                  Račkus pažinojo, o ir labai gailėjo Čekiškės knygnešio Vizbaro, kurį caras ištrėmė į Archangelską, palikdamas šešis jo vaikus našlai­čiais. Pagaliau laikyti ir platinti knygas jį skatina ir Ariogalos klebo­nas B. Morkevičius, su kurio žinia Račkus jau ne kartą buvo lankęsis Prūsuose, nešinas kun. J. Tumo, Maironio, M. Silvestraičio įduotais raštais. Ariogalos bažnyčioje zakristijonaudamas Račkus taip pat sle­pia knygas.

1889 metais Račkus jau prekiauja maldaknygėmis ir šventųjų pavei­kslėliais su lietuviškais užrašais netolimuose Juodaičiuose; čia jis su įkalčiais pakliūva Ariogalos uriadnikui Muskatovui, bet kitų karabelninkų padedamas, išsisuka ir netgi priverčia uriadniką maldauti atlei­dimo už caro portretėlių išniekinimą. Taip Račkus apmulkina girtą uriadniką ir bara jį už knygnešių persekiojimą bei jo besilaukiančios žmonos ir mažamečių vaikų gąsdinimą.

Prekyba Račkui sekasi, ypač Šiluvos atlaiduose. Tomis dienomis čia suplaukdavo daugybė žmonių. Per 200 škaplierninkų čia varė preky­bą, palaikydami vieni kitus, turėjo slaptus sandėlius pas vietinius žmo­nes. Dar ir dabar Lyduvėnų g. Nr. 7 name tebėra išlikusi knygų slėp­tuvė, įrengta knygnešio Kazio Roseno name. Caro valdžia, pajutusi atlaiduose didelę knygų apyvartą, atsiųsdavo į Šiluvą per 300 dešimti­ninkų, šimtininkų, uriadnikų, žandarų, akcizininkų, pristavų, kartais net pats Raseinių sprauninkas atvykdavo. Jau vien toks caro valdinin­kų sąrašas įspūdingai kalba apie galingą draudžiamos spaudos konspiratorių tinklą ir veiklą. Tuo metu Šiluvoje garsėjo knygnešiai J. Ka­rabinas, Pr. Papreckis, S. Neteckis, Kazanauskas ir kiti.(5)

Apie 1893— 1895 metus prasidėjęs naujas knygų bei laikraščių plitimo laikotarpis. Palyginus su praėjusiu dešimtmečiu, lietuviškų leidinių pagausėja 42,2 % (V. Merkio duomenimis (6).

Kad įsivaizduotume Šiluvos atlaidų šurmulį, reikia skaityti Žemaitę! Miestelio aikštė, dar tebesaugojanti anų laikų krautuvėles mediniuo­se nameliuose, lyg apglėbusi laiko 19-ojo šimtmečio pabaigos erdvę. Balaganų eilės su šventais paveikslėliais, rožiniais, škaplieriais... Iš po pastalės apsidairius ištraukiamos ir knygelės, maldaknygės — kam ko reikia. Prekeivių ir pirkėjų būrį seka žandaro akis, bet balaganininkai gudresni: jie apsikaišę caro portretėliais ir maskoliškais lai­kraščiais; jie netgi sugalvoja visokių būdų apgauti ir pajuokti caro valdininkus. Tarp maldininkų minios slapta spauda lengvai pereina į naujųjų skaitytojų rankas, knygų šviesa teka kaip upė į savo žmo­nes.

 O 1894 metais per atlaidus Šiluvos bažnyčioje pasklinda pabyra žandarų nesugaunamos „Juokaunos dainos", tik niekas tada dar ne­žino, kad tai kunigo aušrininko Silvestro Gimžausko kūrinys... Už tą ar kitą, bet Račkus tais metais įkliūva valdžiai, tačiau užstotas Šiluvos klebono Jastžembskio, šaltojoje pralaikomas tik vieną naktį. Byla jam nesudaroma. O gaila, nes neišlieka  dokumento, bylosiančio vėlesniems laikams apie knygnešį. Antra vertus, per visus 40 metų už knygas yra įkliuvę tik apie 2000 knygnešių, pats Jurgis Bielinis, knygnešių karalius, nepagaunamas net už pažadėtą premiją. Tas faktas leidžia daryti prielaidą, kad knygnešiai buvę neblogi pro­fesionalai. O ir carinio persekiojimo aparate buvę nemaža skylių, ku­riomis pasinaudodavo apsukresni knygų platintojai.

 Ateina 1904 metų pavasaris. Gegužės 7 dieną atšaukiamas spaudos draudimas. Jau leidžiama laisva prekyba leidiniais lotyniškomis rai­dėmis. Mykolas Račkus vėl prekiauja knygomis. Išlikęs archyvinis do­kumentas rusų kalba teigia: „Miestiečiui Michailui Osipovičiui Račkevičiui, gyve­nančiam Eiriogaloje, leidžiama pardavinėti ant staliuko gatvėje malda­knyges, rožinius, škaplierius ir kitas prekes Kauno apygardoje; 1905 sausio 20 d., liudijimo numeris 48, išduodamas vieneriems metams“ (7). Pirmasis M. Račkaus knygų platinimo etapas nutraukiamas jo kelionės į Ameriką. Visi tada bėgo duonos, ne pyrago. Ir laisvės, kuri buvo dar taip toli. Kalendoriai žymėjo 1906 metus, o jaunesniam sūnui ėjo pir­mieji metai. Reikėjo keliauti Amerikon, nes vyriausias sūnus Alek­sandras veržėsi į mokslą...

        Klausimai mokantiems mąstyti:

1. Paklauskite savo tėvų ar senelių, kaip jie supranta žodžius „fasadinė  (ne)tiesa“.
2. Pagalvokite, kodėl knygnešiai vadinami „pilkaisiais karžygiais“?
3. Ar jums aiškūs senieji žodžiai, kuriais tada vadino knygnešius? Kas įvedė žodį „knygnešys“? Žr. ŠLIŪPAS
4. Kodėl po spaudos draudimo panaikinimo leidimas prekiauti knygomis knygnešiui išduodamas rusų kalba?

        Palyginkite Bostone išleistos lietuviškos enciklopedijos žinias su gentainių publikacijomis. Ar randate naujų faktų?

Knygnešys Mykolas Račkus (publikacija iš LE(B), t.24)

 

(1866. IV. 17 Pagausančio k., Ariogalos vals., Kėdainių aps. — 1937. IV. 12 Kaune) knygnešys, knygininkas. Jaunystėje tarnavo pas ūkininkus. Pramokęs skaitymo ir rašto, jau 1888 įsijungė į knygnešių darbą. Tais metais pirmą kartą parnešė iš Prūsų lietuviškų knygų Pernavos klebonui Alo­yzui Šliūpavičiui. Po to jau kiekvieną rudenį vykdavo į Prūsus ir gabendavo draudžiamąją spaudą. 1890 žiemą rusų pasienio sargybinių apsuptas ties Jurbarku su knygų ryšuliu, sumuš­tas ir 3 mėn. uždarytas į kalėjimą.  Išėjęs iš kalėjimo, dar atkakliau gabeno knygas.   

Kartu gaben­davo ir įvairių devocionalijų, kurias pardavinėjo jo žmona Petronėlė (Vilkijos knygnešio Antano Povilaičio duktė) Vilkijoje ir Čekiškėje. 1894 Račkus persikraustė į Ariogalą, kur atidarė kolonialinių prekių krautuvėlę, o 1895 kepyklą-konditeriją. 1896 persikėlė į Šiaulius, kur taip pat atidarė konditeriją ir saldainių dirbtuvėlę. 1897. X. žan­darai pagavo Račkų bevežantį knygas: arklį su ve­žimu ir knygomis konfiskavo, o jį patį pusei me­tų uždarė į Šiaulių kalėjimą. Atlikęs bausmę, 1898 ėmė zakristijonauti Ariogaloje, čia su kleb. kun. Baltramiejaus Morkevičiaus žinia dažnai ei­davo į Tilžę nešinas Gugio, J. Juškytės, Mairo­nio, Morkaus, Petrausko, Davainio - Silvestraičio ir kun. J. Tumo įduotais raštais, o iš Prūsų gabendavosi knygas.

        Pateikiame AUTENTIŠKĄ laišką iš Amerikos, rašytą 1921 metais. Iš jo aiškėja Amerikos lietuvių pastangos rinkti knygnešystės is­toriją. Kalbą paliekame beveik netaisy­tą. Publikaciją parengė Irena Kubilienė.

Kada susirūpinta knygnešystės istorija

 

Mykolui Račkui,

D. Vilniaus gatvė, Kaunas, Lietuva.            Vasario 11 d.,1921 m.

 

Brangūs   mano   Tėveliai,

            Vieną      kartą   siunčiau Tėveliams  pinigų  ant Kalėdų  gastinčiaus, bet nuog Tamstų jokios žinutės  nesulaukiau ar priėmėt nuog manęs 1000 auksinų ar ne.

            Dabar su šiuo laišku prisiunčiu dėl savo brangių Tėvelių vėl 1000 auksinų vertės čekį, kurį Tamstoms išmainys Amerikos Lietuvių Prekybos Bendrovė. Tai mano menka dovanėlė ydant ga­lėtumėt švęsti Velykas linksmai. Gaila, kad daugiau Jums šiuo sykiu negaliu prisiųsti gastinčiaus, taigi nors tą menką dovanėlę nuog manęs ir nuo mano žmone­lės Kotrynos malonėkite priimti su gera širdimi.

            Visiems, ypatingai savo bran­giai motinėlei ir tėveliui, siunčiu nuog savęs ir mano gyvenimo draugė Kotrina taipgi siunčia ge­riausius linkėjimus, kad šios Ve­lykos būtų jums pilnos linksmu­mo, ramybės ir laimės.

            Tėvelis bari mane, kad retai atsiunčiu  jums   laiškus,  bet ir nuog Tamstų kažkodėl negaunu laiško.

            Mes visi esame sveiki. Gyve­nime mums sekasi gan gerai. Bado nekenčiame, duonos ir pini­gų turime šiam kartui gana. Bet kitiems biedniems darbininkams Amerikoje tai labai blogai. Da­bar Amerikoje yra baisi bedar­bė. Tūkstančiai žmonių neturi jau kuo maitinties ir eina miesto zupės valgyti. Jei kas rengiasi važiuoti Amerikon, tai tegul ne­siskubina, nes atvažiavęs labai gailėsis! Gal kaip naujas Prezi­dentas taps inauguruotas, gal tuomet Amerikoje gyvenimas bent kiek ir pagerės.

            Jei Tėvelis kada turėsi laiko,  tai labai prašau, kad parašytum ant popieros apie visus škaplierninkus kokius tik pažįsti. Už tam­stos darbą bus užmokėta gerai, čia viena Draugystė nori kuo daugiausia surinkti apie škaplierninkus žinių, nes toji Drau­gystė nori atspausdinti  knygą apie senovės laikus: kaip sunku buvo caro laikuose su lietuviš­komis knygomis. Taigi ir aš esu išrinktas į tą Komitetą. Tėveliui reikia parašyti ant popieros štai kas:

1)     Škaplierninko vardas ir pavardė.

2)    Jei galima sužinoti, tai kur ir kada gimė. Ar jau miręs ar dar tebegyvena. Jei mirė, tai kokiuose metuose ir kur palaido­tas.

3)   Kur tas škaplierninkas gy­veno ir kur targavojo? Ar jis pardavinėjo lietuviškas knygas? Jei pardavinėjo, tai ar žandarai nekratė, ar nerado knygų. Jei rado knygas, tai kokia jam   buvo bausmė? Ar ilgai sėdėjo kalėjime ir kur?

4)   Taip jau tokias pat žinias apie  kontrabandininkus knyg­nešius.

5)   Tokias pat žinias ir  apie kunigus,  kurie  platino knygas.

6)  Kiekvieno škaplierninko fo­tografijas gauk. Už fotografiją mūsų Draugystė užmokės, jei reikės tamstai užmokėti. Jei kur negalima bus gauti fotografijos, tai nereikia.

7)    Aprašyk apie atsitikimus kontrabandčikų ir škaplierninkų, pavyzdžiui kaip apie tą ubagą , kad suareštavo,  nuvedė pas pristavą,  ir jis ant revolverio sako,  kad tai „birbynė", ant parako - kad tai „aguonos" ir t. t. Arba apie tokį atsitikimą kaip tėvukui su Ariogalos uriadniku Juo­daičiuose, kad draskė abrozėlius, o paskui atėjo atsiprašyti. Aprašyk taip pat apie savo ke­liones į Prūsus, kaip gaudė, kaip ištrūkai, kiek vargo turėjai, ir apie viską. Mums tos žinios yra labai reikalingos. Už tai bėdos jokios niekam nebus, o tiems,  ku­rie skaitys knygą, bus džiaugsmas ir Lietuvos žmonėms naudinga.

            Už tą visą darbą aš suderėjau, kad Tėveliui Draugystė užmo­kėtų. Ir Draugystė užmokės Tamstai sekančiai:

1) Už aprašymą škaplierninkų vardą, pavardę ir taip toliau, po 500 auksinų už šimtą škaplier­ninkų.

2) Už aprašymą kiekvieno kunigo, kurs platino lietuviškas knygas arba pagelbėjo škaplierninkams slėpti knygas arba gelbėjo papuolusį į nelaimę su knygomis kontrabančiką arba kurs pats nešė knygas, mokės po dešimt auksinų už kiekvieną aprašymą.

Išmokė knygas nešti visą eilę knygne­šių. 1899—1904 įvairiose kryžkelėse pastatė 14 kryžių žuvusiems ar Sibire mirusiems knygnešiams pagerbti. 1906 išvyko į JAV, kur dirbo audinių fabrike Gilbertvillėje, Mass. 1913 grįžo Lietu­von, I-ojo pasaulinio karo metu atsidūrė Jekaterinoslave, Ukrainoje. 1918. X. 20 grįžo Lietuvon ir Kaune prie bazilikos, D. Vilniaus gatvėje 22, atidarė knygų ir devocionalijų krautuvę. Knygynas 1921 išleido pirmąją laidą Antano Žmuidzinavičiaus pieš­to sieninio Vyčio, kuris paplito visoje Lietuvoje ir kabojo visose įstaigose. 1924—36 kasmet iš­leisdavo įvairių spalvotų Šiluvos šventovės pa­veikslėlių, kankinių ir šventųjų gyvenimų knygelių. Račkus buvo ir vienas steigėjų Vaikelio Jėzaus draugijos prieglaudos Kaune.

P. Ruseckas, leisdamas „Knygnešį“, daug medžiagos yra gavęs iš Račkaus. Petras Cvirka savo raštuose yra panaudojęs daug jo pasakoji­mų apie dievdirbius, kontrabandininkus, burti­ninkus, žolininkus, šmėklas, kipšus, čigonus, da­vatkas ir kt. Kun. J. Tumo rūpesčiu Račkui, kaip nu­sipelniusiam knygnešiui, Lietuvos valdžia 1926 m. davė 2 ha žemės Maironiškių k. prie pat Kauno. Savo sūnui Aleksandrui paliko savo užrašus ir archyvą.

3) Už aprašymo kontrabančiko arba škaplierninko atsitikimą su policija, užmokės po 10 auksinų už kiekvieną aprašymą. Čia reikia parašyti, kada tas atsitikimas buvo, per kokius atlaidus, o jei metų negalima atsiminti, tai reikia parašyti maždaug art as atsitikimas buvo prieš Didįjį Jubiliejušą ar po Jubiliejušo.

4) Už aprašymą vardą pavardę ir t.t. kontrabančikų, kurie nešė knygas iš Prūsų , tai bus užmokėta po 5 auksinus už kiekvieną.

            Taigi Tėveliui suradau gerą darbą. Būdamas Lietuvoje galėsi sau rašyti ir iš Amerikos gausi pinigus. Galėsi uždirbti keletą tūkstančių auksinų. Jei pačiam bus sunku rašyti, tai padiktuok Antanukui, o jis galės surašyti. Tik po apačia savo ranka turėsi pasirašyti, kad tai, kas yra parašyta, yra viskas teisybė, nes kitaip mūsų Draugystė nepatikės ir spausdinti į knygą negalės.

………….   

        Sudiev, brangūs mano Tėveliai. Linkiu Jums viso gero ir liekuos iš širdies amžinai Jus mylintis

                        Sūnus Aleksandras Račkus  ir marti Kotryna Ambrozaitė-Račkienė

 

                Iš Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos rankraštyno ir šeimos archyvo.

        Kalbinė  pagalba.   Ar galite rasti žodžius, kuriais reiktų  pakeisti  laiške parašytas svetimybes arba nebevartojamus žodžius? Jubiliejus (turima galvoje naujasis šimtmetis – 1900), dovanėlė ar lauktuvės, sriuba, popierius, prekiavo, draugija, elgeta, paveikslėliai, nedarbas, kontrabandininkai, škaplierninkai ( smulkių religinių daiktelių-devocionalijų pardavėjai), uriadnikai, pristavai ( carinės valdžios pareigūnai).                      

        DĖMESIO: Knygnešio gentainiai skelbia rašinio apie knygnešį Mykolą Račkų konkursą. Aprašykite knygnešio veiklą, negandas caro ir I-ojo pasaulinio karo metais, kaip buvo įvertintas ir apdovanotas už knygnešystę, ar susikrovė turtus iš knygų nešimo, ką gero nuveikė Nepriklausomybės laikais, kur jo gyventa ir kur palikta pėdsakai.

        Faktų savo rašiniams rasite šiame CD, P.Rusecko “Knygnešio” dvitomyje, o taip pat žinyne “Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai”. Konkurso dalyviai bus apdovanoti knygnešio M.Račkaus gentainių prizais.  Laukiame rašinių (5-6 psl.) adresu: irkubi@gmail.com