Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

ŠVĖKŠNOS KNYGNEŠIAMS

Nepelnytai užmirštas

Gydytojas Juozapas Rugys (Rūgys) — aušrininkas ir varpininkas, knygnešių organizatorius, savo visuomenine veikla primena Antoną Čechovą Melichove. Jis gimė 1858 m. gegužės 23 d. Užnemunėje, Sintautų parapijos Rugių kaime, stambaus ūkininko šeimoje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje kartu su Vincu Kudirka, o ją baigęs 1880 m. įstojo į Maskvos universitetą. 1885 m. gavo gydytojo diplomą, bet nesiveržė į miestą, o sutiko apsigyventi ir dirbti Žemaitijos užkampyje, nedideliame pasienio miestelyje Švėkšnoje. Gal kaip tik ši aplinkybė (arti Prūsijos siena) ir lėmė jo apsisprendimą, nes dar besimokydamas Maskvoje buvo lietuvių studentų draugijos aktyvus narys, bendradarbiavo „Aušroje".

J. Rugio pirmtakas Švėkšnoje gyd. F. Dlugoborskis su pacientais kalbėjo tik lenkiškai, tad atvykus J. Rugiui ir ėmus bendrauti su žmonėmis lietuviškai, kai kam atrodė, kad jis esąs mažo mokslo, tik felčeris. Tačiau netrukus žmonės įsitikino jo nuoširdumu ir pamilo jį. Kai 1904 m., kilus rusų-japonų karui, jis buvo mobilizuojamas, susirinkusi minia, išlydėdama savo gydytoją, verkė. Laimei, J. Rugiui neteko vykti į frontą — dėl regėjimo sutrikimų jis buvo paleistas ir vėl grįžo į Švėkšną. Pulkas, į kurį J. Rugys turėjo būti paskirtas, Mandžiūrijoje buvo sunaikintas, o po kurio laiko žmona gavo pranešimą apie vyro žuvimą ir jai buvo skiriama našlės pensija.

Spaudos draudimo metais J. Rugys įsijungė į kovą už lietuvišką žodį. Pats jis per sieną nėjo, bet organizavo knygnešių tinklą ir platino jų atgabentus spaudinius. Jam daug padėdavo Andrius Balčėnas iš Vilkų Kampo kaimo. A. Balčėnas buvo augęs ir gyvenęs Klaipėdos krašte netoli Šilutės, turėjo ten pažįstamų ir buvo labai naudingas J. Rugiui, palaikiusiam glaudžius ryšius su spaustuvininku Martynu Jankumi. A. Balčėnas ilgą laiką pats gabeno spaudą iš Prūsų, bet buvo pasieniečių peršautas ir liko raišas. Tapęs invalidu, per sieną eiti nebegalėjo, todėl įsitaisė gerus arklius ir ėmė verstis prekių pristatymu iš Šiaulių ir kitų miestų. Kartu jis išvežiodavo ir knygas J. Rugio nurodytais adresais. Jis taip pat yra vežęs iš Švėkšnos į Kurtuvėnus ir Vincą Kudirką, kai šis slapta lankėsi pas J. Rugį. Visos kelionės buvo atliekamos šunkeliais, klampynėm, nes didžiuosiuose keliuose buvo galima sutikti „raudonsiūlių".

Pas J. Rugį lankydavosi ir kiti tautinio atgimimo veikėjai: Martynas Jankus, dr. Kazys Grinius. Gyvendamas tik 6 km nuo Vokietijos sienos ir gerai žinodamas vietoves, J. Rugys yra padėjęs pabėgti į užsienį ne vienam veikėjui, kaip tai Jurgiui Šauliui, Jonui Bartkui ir kt. 1894 m. varpininkų suvažiavime pas J. Jablonskį Mintaujoje J. Rugys paaukojo visuomeniniams reikalams 100 rublių (tuo metu tai buvo didžiulė suma; palyginimui užtenka pasakyti, kad 1904 m. arklys kainavo tik 15—20 rublių).

Tilžėje pirktas ir slapta pargabentas knygas J. Rugys laikydavo tik platintojams žinomoj vietoj, dažniausiai Ašvos pakrantėse ties Vingiu (ši vieta tik už 300 m nuo A. Balčėno namų). Rusų žandarai įtarė gydytoją užsiimant draudžiama veikla, ne kartą tardė, rengėsi ištremti į Rusijos gilumą. Tačiau J. Rugys mokėjo sugyventi su žmonėmis: su kaimiečiais jis buvo kaimietis, su ponais — ponas. Palaikė gerus santykius su Švėkšnos dvarininku Adomu Plateriu, turėjusiu aukštą vietą prie caro rūmų, ir jo sūnumi Jurgiu, caro armijos pulkininku, kurį laiką tarnavusiu Rusijos pasiuntinybėje Paryžiuje. Pas Platerius Švėkšnoje lankydavosi ir P. Stolypinas, vėliau tapęs Rusijos ministru pirmininku. Šios pažintys ir išgelbėjo J. Rugį nuo ištrėmimo. Beje, kai Stolypinas tapo ministru, jis siūlė Rugiui gerą vietą Peterburge, bet šis nesusigundė ir pasiliko Švėkšnoje. Pasakojama, kad kartais knygų per sieną perveždavo ir grafas Plateris, kurio karietos pasieniečiai nekratydavo.

1911 m. J. Rugys su keliais vienminčiais įsteigia Pasitikėjimo draugiją “Artojas". Jo tikslas buvo supirkinėti nusigyvenusių dvarininkų žemes, kad jų neįsigytų svetimtaučiai. Vėliau tuos dvarus, dažniausiai išdalintus mažesniais sklypais, draugija pardavinėdavo lietuviams. Taip buvo nupirkti ir išparduoti 8 dvarai. Sau dvaro J. Rugys nenusipirko, savo santaupas dėjo į draugijos kasą.

Pirmojo pasaulinio karo metu J. Rugys su šeima buvo pasitraukęs į Rusiją ir tik dėl to, kad buvo pašauktas gydytoju į kariuomenę. Tiesa, po kelių mėnesių jį paleido, bet grįžti Švėkšnon nebebuvo galima — ji buvo užimta vokiečių.. Čia jis sugrįžo 1918 m. Savo namus rado nusiaubtus, juose buvo įsikūrę vokiečių žandarai. Jam teko pamatyti tik Lietuvos laisvės aušrą, nes 1919 m. rugsėjo 16 d. mirė, išdirbęs Švėkšnoje 30 metų. Mirė iki galo būdamas ištikimas gydytojo pareigai: sirguliuodamas vyko į kaimą pas gimdyvę, išgelbėjo jos ir dviejų vaikučių gyvybę, bet patį ištiko apopleksija. Palaidotas Švėkšnos kapinėse.

Juozapas Rugys — nepelnytai užmirštas visuomenės veikėjas, apie jį nė eilutės nerasime mūsų enciklopedijose (išskyrus, žinoma, Bostone išleistąją).

Petras ČELIAUSKAS