ŠVENČIULIŠKIŲ KNYGNEŠIAMS

 

  

     

Liepalotų (Naumiesčio parap.) senasis Antanas Stiklius užaugino 8 asmenis šeimynos. Jis pats, jo žmona ir beveik visi jo vaikai buvo žandarų naguo­se pačiupinėti. Marcelei Stiklienei žmonelei ir mirtį paskubi­no, nes nuolat maskoliai kratas darydami jai tiesiog "priepuo­lį" buvo įvarę. Ją su sūnum Jonu buvo Suvalkų apygardos teismas už slėpimą lietuviškų knygų (Kasto Stikliaus archyvo) mėnesiui kalėjiman pasmerkęs ir vežė per Vilnių, per Gardiną iš Liepalotų į Suvalkus (etapu), kol bausmė pasibaigė ir paskui už Gardino paleido be pinigų, be maisto. Tai sirgdama, sūnaus Jono vedama, elgetaudama (pavalgyt) pėsčia vos gyva par­ėjo į Liepalotus. Kas ir beįsivaizdins sau tokio smūgio baisu­mą, ypač tokiai, senatvės susilaukusiai ligūstai moteriškėlei. Kartą maskoliai, kratą padarę, visus Stiklius buvo suėmę ir iš­vežę. — liko tik namie 10 metų mergaitė...

Senis Antanas Stiklius labai mėgdavo lietuviškas knygas skaityti. Ypač Zanavyko Lietuvos Istoriją skaitydams taip užsidegdavo, jog jo akys žibėdavo, o veidas kasžin ką tokio nepaprasto reikšdavo. Pats mokėjo gerai skaityti, rašyti ir kiek skaitliuoti; viso to ir savo visus vaikus išmokė. Jo mo­kykla, tai tikra Rimšos mokykla, tik vietoj moteries — vyras. Jis pasipažinojo ir buvo artimuose santykiuose su Sintautuose buvusiu rašytoju kunigu Tatare (Tataržynu). Jis 8 metus rusų kariuomenėj tarnavęs ir "unterapicierių" išsitarnavęs, daug knygų rusiškai ir lenkiškai skaitęs, daug ką savo vaikams galė­davo papasakoti, nes tuo laiku dar mažai lietuviškų knygelių tebebuvo. Jis prieš spaudos leidimą, prieš didesnes šventes, sa­vo apylinkėj, naktimis lietuviškas proklamacijas — "Broliai ir sesers, nepasiduokim maskoliams" išlipindavo, o paskui, ant rytojaus, į bažnyčią eidamas ar važiuodamas, proklamaciją prie gluosnio ar  tvoros radęs, balsiai, niekadėja, skaitydavo.

Dabar senelis, jau į devintą dešimtį metų įžengęs, susilpnėjusia krūtine, dūsauja dienomis ir naktimis, tarpais pasvajodams apie senąją praeitį, laukia naujos ateities, anot jo — amžinasties.

 Kastas Stiklius, gimęs 1880 m. gruodžio 1 d. Liepalotuose, iš pat jaunų kūdikystės dienų turėjo nepa­prastą palinkimą prie knygų ir mokslo. Išmokęs skaityt tuoj perskaitė kur tik sugriebdamas visos apylinkės živatines, bromines, kantičkas ir visus senovės šlamštus. Taip beknyginėjant, žinoma, jam teko susitikti su "Aušra", "Aušros” kalendo­riumi, "Šviesa", "Apžvalga", "Ūkininku", "Varpu", daugybe knygelių, "Vienybė lietuvninkų" ir t. t. Pradėjo rašyti žinias  iš savo krašto ir net  eilėraščius "sustatinėti". Pats skaityda­vo ir kitiems duodavo — platindavo. Tokia "darbuotė", žinoma, pasiekė ir maskolių nosį. Ir kartą sergančiam, iš Širvin­tos daktaro pareinant, muitinės sargai-maskoliai skaudamą ko­ją atrišo ir komprese rado lietuviškų laikraščių prikimšta. Buvo teisinamasi, kad tai daktars taip uždėjęs, bet kas tau tikės. Tuoj suėmė, į kalėjimą. Kratos. Žandarai. Tardymas. Iš Naumiesčio etapu per Vilkaviškio ir Marijampolės kalėjimus į Kalvarijos kalėjimą, į pavienę kamerą kaip į grabą, kur sienoj buvo įrėžta pavardės Kačergiaus, Rimšos ir kiti. Laiko tą savaitę, laiko kitą. Žaizda kojoje neseniai po operacijos užsiteršia, prikirmyja. Prasideda naujas sirgimas. Ateina daktaras. Perkelia į kitą — erdvesnę kamerą. Atvažiuoja žandarų viršininkas, ištardo ir paleidžia. Ką veiks su pusgyviu ligoniu — ir taip pats, mano sau, nusprogsiąs. Bet kas tau da­vė! Ir šiandien dar su kuolu neužmuštum. O bausmė? Nugi, uždėjo 2 metus atviros policijos priežiūros, tai reikėdavo kas mėnesis vykti į Sintautus ir pas kažin kokį ten maskolių žemsargį knygoje pasirašyti...

Taip dienos bėgo ir metai slinko. K. Stiklius, patampytas ir pamokytas, daug rimčiau ėmės darbo. Veikdavo iš tolo ir atsargiau. Kaikada beveik pusę "Ūkinin­ko" prirašydavo. Iškėlė sumanymą leisti nekalto turinio laikraštėlį. Ir gimė "Naujienos". Jose taip pat kaikada didesnę pusę K. Stiklius prirašydavo — straipsnelių, žinių, eilių...

Taip ir atėjo 1904 metai — didžios pergalės — spaudos leidi­mo metai. "Na, dabar tai pasidarbuosiu",  manė sau K. Stiklius. Ir nuvykęs į Vilnių ėmėsi korektuoti "Vilniaus Žinias". Darbas buvo nelengvas ir painus. Rankraščiai nevienodi, pilni klaidų. Raidžių rinkėjai nemoka lietuviškai. Ir pasimatė, kad jam dar toli šaukia ligi tikro korektoriaus. Bet, vaikinėlis, rūpinosi — bėga, klauso pamokų Jono Jablonskio, Povilo Vi­šinskio, teiraujasi pas Praną Klimaitį, Antaną Rucevičių ir kitus. Kol vargais negalais perkanda lietuvių kalbos rašybos branduolio kevalą. Toliau šį tą rašo, duoda spausdinti laikraščiams, šiaip leidėjams — išleisdina keliolika brošiūrėlių...

Po karui grįžta kuogreičiausia į Lietuvą ir įstoja į Valstybės Spaustuvę korektorium. Darbo daugybės. Lietu­va kuriasi. Ministeriai. direktoriai, visoki raštininkai ir maši­nistės nekaip temoka lietuvių kalbos. Visoki raštai, blankai duodami spaudon su klaidomis, netaisyklingai parašyti. Kastas Stiklius korektuodamas taiso ne tik raidžių rinkėjų, bet ir auto­rių ir rašytojų klaidas: sintaksį, rašybą ir t. t. Darbuojasi virš penkių metų. Mano, gal pensiją senatvėje gaus. Juk jau Lietuvos laikraštijoj 20 metų korektuoja. Tai nemaža popierio pribraižyta, nemaža raudonylo išrašyta. Ir kas, manote, atsitinka? Ugi ateina spaustuvės vedėjas ir Kastą Stiklių, neva už patėmijimą Gelžkelių Valdybai nemokėjimo lietuvių rašto kalbos, už su klaidomis rašymą ir spausdinimą, — paliuosuoja, sakydamas: "Kas tau rūpi, ne tavo dalykas, kaip kitas parašo".

                                                                                                                               Liepukas

                                          Iš:  Dr. K.Grinius. Varpo metų knygnešiai,  Kaunas, 1924