Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

VYDŪNAS - VILHELMAS STOROSTAS

Martynas Jankus ir Vydūnas: bendrumai ir skirtybės

Prof. Vaclovas Bagdonavičius

Martynas Jankus ir Vydūnas – pačios iškiliausios figūros 19 a. pabaigos – 20 a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos tautiniame sąjūdyje. Tiek vienas, tiek kitas nuveikė stebėtinai daug, paliko bene ryškiausiai įsimenamus įvaizdžius tiek amžininkų, tiek jaunesnės kartos žmonių, juos dar mačiusiųjų, atmintyje. Galima sakyti, abu tiek anuomet buvo, tiek dabar tebėra vos ne legendinės asmenybės. Konkrečios jų veikimo sferos susisieja tik iš dalies, didžiąja dalimi tas veikimas kiekvieno buvo kitoks, nors ir orientuotas į tą patį bendrąjį tikslą – lietuvybės saugojimą ir puoselėjimą savame krašte.Tasai tikslas vienijo ne tik šios du didžiavyrius, bet ir kitus bent kiek aktyvesnius to krašto lietuvius, palikusius didesnius ar mažesnius pėdsakus jo kultūrinės ar kitokios raiškos dirvoje.

Visi ano meto lietuvybės sąjūdžio dalyviai stengėsi jame darbuotis kaip kas galėjo, sugebėjo, kiek energijos turėjo ar kokio išsilavinimo buvo. Visi bent intuityviai jautė, jog svarbiausia yra, kad tauta atsilaikytų naikinimo bangose, išliktų, kad būtų kartu su kitomis laisvon būtin besiveržiančiomis Rytų Europos tautomis, kad galėtų bent minimaliai reikšti savo tautinį tapatumą.

M. Jankus ir Vydūnas – plačiašakės, didelių užmojų asmenybės. Principingos, nelabai tepripažįstančios kompromisus, kietai besilaikančios dar vaikystėje susiformavusių vertybinių nuostatų, kurių pagrindinės – besąlygiška ištikimybė savai tautai, sakralumu dvelkianti pagarba josios dvasiniam paveldui. Būtent šios pagrindinės vertybinės nuostatos juo abu ir ves į tarnystę savo tautos kultūros lobių sklaidai ir gausinimui. Ta nuostata vedini, jie taps aktyviais tautinio sąjūdžio dalyviais. O jis jų jaunystės laiku kaip tik ir kilo. M. Jankui buvo lemta tapti jo dalyviu pačioje jo pradžioje, Vydūnas, būdamas dešimtmečiu jaunesnis, į tą sąjūdį dešimčia metų vėliau ir įsijungs.

Būsimajam Vydūnui dar tik besiruošiant savarankiškam gyvenimui, dar besimokant Ragainės mokytojų seminarijoje, M. Jankus jau buvo ne tiek mažai nuveikęs. Kai kas iš to veikimo tiesiogiai palietė ir „garbėn kelti lietuviškumą“ pasiryžusį jaunikaitį. Pirmiausia - garsioji „Aušra“, kurios aktyviausių talkininkų gretose buvo M. Jankus. Kai „Aušra“ buvo spausdinama Ragainėje, vienas iš Vydūno brolių toje spaustuvėje mokėsi raidžių rinkėjo amato ir keletą jos numerių parsinešė namo. Tieji numeriai būsimajam Vydūnui tarsi atvėrė akis, nes parodė, kaip gražiai skamba lietuviškas žodis ir sužadino norą pačiam lietuviškai rašyti. Ypač sužavėjusi 1885 Nr. 12 išspausdinta G. Sauerweino (Zauerveino) baladė „Macilenas ir Gražina“. Beje, G. Sauerweino raginimai patiems lietuviams imtis švietimo veiklos – leisti lietuviškus raštus, steigti šventadienines lietuviškas mokyklas, kurti tuo besirūpinančią draugiją – patį Jankų paskatino šį tą iš tų siūlymų bandyti įgyvendinti. Kai kas iš tų bandymų nelabai tesisekė, pvz., lietuviškų mokyklų steigimas, tačiau jų būta.

............... (ieškokite tęsinio VYDŪNAS II)