Jei šiandien pavartytumėte 1990-ųjų pradžios žurnalą, ko gero, nustebtumėte dviem dalykais: kaip paprastai jis atrodo ir kaip stipriai tada veikė net tai, kas dabar mūsų neįtikintų. Tai buvo laikas, kai žmonėms pirmą kartą buvo leista skaityti beveik viską.
Badas po cenzūros
Sovietmečiu spauda buvo kontroliuojama. Daug temų nebuvo viešinamos, o nuotraukos ir tekstai buvo vertinami cenzorių. Kai 1990-aisiais tai pasikeitė, skaitytojai puolė pirkti viską, kas spausdinta. Knygų leidyboje tai ypač matyti: 1991 m. išleistų knygų bendras tiražas buvo didžiausias per visą lietuviškų knygų leidybos istoriją.
Panašų alkį jautė ir periodika. Žmonės norėjo skaityti apie praeitį, politiką, užsienį, apie dalykus, kurie anksčiau buvo tabu. Todėl šokiruojančiu galėjo būti beveik viskas: archyvų atskleidimai, istorijos tiesos, užsienio žvaigždžių gyvenimas, pirmieji atviri pokalbiai apie santykius ir kūną.
Kas tada atrodė drąsu?
Prisimenama, kad pirmoji laisvos spaudos banga buvo labiau politinė nei bulvarinė. Antraštės rašė apie okupaciją, tremtis, KGB, istorines klaidas. Tik vėliau, ekonomikai pasikeitus, atsirado daugiau pramoginių ir gyvenimo būdo leidinių. Tokiam pokyčiui buvo reikalinga ir reklama, ir kapitalas, kurio pradžioje trūko.
Leidėjai skundėsi, kad po lito įvedimo pirkimas sumažėjo, o tiražai ėmė trauktis. Tuo pat metu leidyba tapo labiau rinkos reikalu: svarbu tapo ne tik ką sakai, bet ir kiek tai pardavinės.
Spauda pigiu popieriumi
Kalbant apie išvaizdą, daug leidinių buvo spausdinami ant paprasto popieriaus, su ribotu spalvų kiekiu. Tai, kas šiandien atrodo kukliai, tuomet buvo didelis žingsnis į priekį, palyginti su sovietiniais leidiniais. Nuotraukos buvo mažesnės, tekstas tankesnis, o dizaino taisyklės dar tik formavosi.
Skirtumas tarp to, kas buvo laikoma „įspūdinga” tada ir dabar, nėra vien techninis. Tuomet pati galimybė skaityti atvirai buvo naujiena.
Kaip keitėsi skonis?
Su laiku viršeliuose ėmė dominuoti žmonės: dainininkai, aktoriai, verslininkai, politikai. Lietuviškas „žvaigždžių” pasaulis mažas, tad tos pačios veidai pasirodydavo dažnai. Skaitytojai pripratino prie to, kad viršelis turėtų pažadėti istoriją: skyrybas, sėkmę, intrigą.
Šiandien tai, kas kadaise atrodė pribloškianti, dažnai tampa kasdienybe. Sakoma, kad žmonės greitai pripranta prie naujų ribų. Tai galioja ir spaudai: kiekvienai kartai „šokiruojanti” yra kitokia.
Ką mums sako šis laikotarpis?
Svarbiausia pamoka yra apie laisvę. Kai žmonėms sugrąžinama galimybė rinktis, pirmiausia jie renkasi viską iš karto. Tik vėliau mokosi atsirinkti. 1990-aisiais tai buvo matoma kiekviename kioske: skirtingi leidiniai konkuravo dėl to paties skaitytojo.
Ir dar viena smulkmena: daugelis šeimų išsaugojo to meto žurnalus. Jei turite tokį savo spintoje, paverskite jį dar kartą. Tai ne tik reklama ar nuotraukos, bet ir liudijimas, kaip žmonės tada svajojo, ko bijojo ir ko norėjo.
Nuotrauka: Rimantas Lazdynas, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons.
