Iliuzinis pranašumas yra polinkis manyti, kad esame geresni už vidutinį žmogų, ir vairavimas yra vienas ryškiausių jo pavyzdžių. Švedų psichologo Olos Svensono 1981 metų tyrime net 93 procentai apklaustų JAV studentų savo vairavimo įgūdžius įvertino geriau nei vidutinio vairuotojo. Šį reiškinį plačiai aprašė amerikiečių žurnalistas Tomas Vanderbiltas knygoje „Traffic: Why We Drive the Way We Do“.
Ką atskleidžia Vanderbilto knyga
Vanderbiltas 2008 metais išleido knygą, kurioje surinko psichologų, inžinierių ir eismo tyrėjų darbus apie tai, kodėl žmonės vairuoja taip, kaip vairuoja. Jo pastebėjimai paprasti, bet nemalonūs: vairuotojai prastai vertina savo galimybes, mažai jaučia greitį ir dažnai klaidingai supranta riziką.
Viena priežasčių yra grįžtamojo ryšio trūkumas. Gyvenime dauguma įgūdžių tobulėja, nes greitai pamatome savo klaidas. Kelyje klaida dažniausiai baigiasi niekuo: kitas vairuotojas spėja sustoti, pėsčiasis atšoka, situacija praeina. Todėl smegenys įsimena ne klaidą, o tai, kad viskas baigėsi gerai. Ilgainiui atsiranda jausmas, kad vairuojame puikiai, nors realiai daug kartų mus išgelbėjo kiti.
Kita priežastis yra tai, kaip matome kitus. Savo klaidas aiškiname aplinkybėmis: skubėjau, buvo blogai matyti, ženklas paslėptas. Kitų vairuotojų klaidas aiškiname jų charakteriu: neatsargus, nemoka vairuoti, chamas. Tokiu būdu kiekvienas kelias tampa vieta, kur aplink važiuoja prasti vairuotojai, o mes esame išimtis.
Svensono tyrime dalyvavo ir švedų studentai. Jų rezultatas buvo kuklesnis, tačiau ir tarp jų dauguma save laikė geresniais už vidutinį vairuotoją. Statistiškai tai neįmanoma: virš vidurkio negali būti visi.
Vanderbiltas aprašo ir eismo juostų paradoksą. Vairuotojams dažnai atrodo, kad gretima juosta juda greičiau, todėl jie persirikiuoja, nors realus laimėjimas būna menkas arba jo nėra. Taip yra todėl, kad ilgiau matome automobilius, kurie mus lenkia, nei tuos, kuriuos lenkiame patys, o laukimas stovint jaučiamas stipriau nei judėjimas.
Knygoje aptariamas ir greičio suvokimas. Važiuojant tolygiai greitai, kūnas pripranta prie judėjimo, ir po kelių minučių 90 km/h jaučiasi kaip ramus važiavimas. Todėl, nuvažiavus nuo greitkelio į gyvenvietę, daugeliui atrodo, kad važiuoja lėtai, nors greitis vis dar per didelis. Vanderbiltas pabrėžia, kad tai ne nedrausmingumas, o paprasčiausias suvokimo apribojimas.
Kodėl tai svarbu besimokančiam vairuoti
Įdomu tai, kad iliuzinis pranašumas pradedančiajam pavojingiausias ne pirmose pamokose, o po jų. Pirmosiose pamokose žmogus jaučiasi nesaugus ir yra atsargus. Pavojingiausias laikotarpis prasideda tada, kai pagrindiniai veiksmai tampa automatiški ir atsiranda pasitikėjimas, kurio dar nepatvirtina patirtis.
Šiuo metu labai daug lemia, kaip mokoma. Mokymas, kuris orientuotas vien į egzamino maršrutą, sukuria jausmą, kad vairavimas yra išmoktų veiksmų seka. Mokymas, kuriame instruktorius aiškina, kodėl įvyko klaida ir kas būtų nutikę kitoje situacijoje, sukuria tai, ko trūksta keliuose: grįžtamąjį ryšį. Būtent šito ir pritrūksta daugeliui patyrusių vairuotojų, apie kuriuos rašo Vanderbiltas.
Egzamino maršrutas yra tik viena miesto dalis. Kai mokinys po pažymėjimo gavimo pirmą kartą važiuoja nepažįstamu keliu, naktį ar per lietų, paaiškėja, ar jis išmoko vairuoti, ar tik išlaikyti egzaminą. Todėl naudinga dar kursų metu bent kartą pavažiuoti tamsiuoju paros metu ir prastu oru, jei tik sąlygos leidžia. Tokia patirtis su instruktoriumi šalia yra saugiausias būdas susipažinti su sąlygomis, kurios vėliau neišvengiamai pasitaikys.
Tas pats principas tinka ir tiems, kurie vairuoja jau seniai. Kai kurios Vilniaus mokyklos, pavyzdžiui, „Vairuok Čia“, siūlo papildomus mokymus vairuotojams, kurie jau turi pažymėjimą. Tokios pamokos su instruktoriumi dažnai atskleidžia įpročius, kurių pats vairuotojas metų metus nepastebėjo.
Naudingas ir paprastas įprotis, kurį pradedantieji gali įgyti nuo pirmų dienų. Po kiekvienos sudėtingesnės situacijos verta kelias sekundes savęs paklausti: ar tai buvo mano sprendimas, ar sėkmė? Jei sėkmė, kitą kartą elkitės kitaip. Toks klausimas veikia kaip tas grįžtamasis ryšys, kurio kelias pats nesuteikia.
Ką galima pasimokyti iš knygos
Vanderbilto knyga nėra kaltinamasis aktas vairuotojams. Ji siūlo kuklesnį požiūrį: vairavimas yra sudėtinga užduotis, kurią žmogaus smegenys atlieka ne visai tam pritaikytos. Todėl saugumas kyla ne iš įsitikinimo, kad esi geras vairuotojas, o iš supratimo, kur esi pažeidžiamas.
Praktiškai tai reiškia kelis įpročius. Laikyti didesnį atstumą, nei atrodo reikalinga. Mažinti greitį ten, kur kūnas sako, kad važiuoji lėtai. Kitų vairuotojų klaidas vertinti taip pat atlaidžiai kaip savo. Ir prisiminti, kad didžioji dalis nelaimingų atsitikimų nutinka ne tiems, kurie jaučiasi nesaugūs, o tiems, kurie jaučiasi per daug saugūs.
Tiems, kurie dar tik mokosi, ši knyga gali būti geras papildymas prie Kelių eismo taisyklių. Taisyklės paaiškina, kaip privalu elgtis, o Vanderbiltas paaiškina, kodėl žmonėms tai taip sunkiai sekasi. Kartu jie suteikia tai, ko nesuteikia nei vienas, nei kitas atskirai: realistišką požiūrį į save prie vairo.
Šaltinis: vairavimo mokykla Vilniuje