Kasmet kovo 16-ąją Lietuvoje minima Knygnešio diena. Pasirinkta ji ne atsitiktinai: tądien 1846 metais gimė vyras, kurio pavardė tapo knygnešystės simboliu. Jis vadinamas knygnešių karaliumi, o jo gimimo diena skirta pagerbti visiems, kurie rizikavo laisve dėl lietuviškos knygos.
Kas jis buvo?
Jurgis Bielinis gimė 1846 m. Purviškių kaime, netoli Biržų. Tai buvo paprastas valstiečių krašto žmogus, bet jo gyvenimas susiklostė taip, kad jis tapo vienu svarbiausių lietuviškos spaudos platinimo organizatorių. Prasidėjus spaudos draudimui, kai lietuviškos knygos lotyniškomis raidėmis buvo uždraustos, Bielinis pasirinko ne tylėjimą, o veiklą.
Svarbu suprasti vieną dalyką: knygnešys nebuvo vienišas didvyris su maišu ant pečių. Tai buvo ištisa sistema. Vieni žmonės knygas vežė iš Prūsijos, kiti jas slėpė, treti platino kaimuose. Reikėjo organizacijos, pasitikėjimo ir paslapties. Bielinis buvo šios sistemos vienas pagrindinių kūrėjų.
Garšvių draugija
Žymiausias jo vardu siejamas darbas buvo Garšvių knygnešių draugija. Ji veikė Panevėžio krašte, apie dešimtmetį, 1885–1895 metais, ir vienijo tuos, kurie rūpinosi, kad lietuviška spauda pasiektų kuo daugiau žmonių. Tai buvo viena garsiausių slaptų knygnešių organizacijų Lietuvoje. Draugijai priklausė ir daraktoriai, mokę vaikus skaityti lietuviškai, tad knyga ir mokymas keliavo ranka rankon.
Panevėžio krašte iki šiol primenami ir kiti žmonės, tokie kaip Kazimieras Ūdra, draugijos įkūrėjas, arba Juozas Stankevičius, gimęs 1874-aisiais ir miręs 1977-aisiais, taigi matęs ir spaudos draudimo, ir nepriklausomos Lietuvos, ir sovietų laikus. Šie vardai rodo, kad tai buvo ne vieno žmogaus, o viso krašto darbas.
Kodėl tiek rizikuota?
Atsakymą parodo skaičiai. Istorikų skaičiavimu, apie 88 procentus lietuviškos spaudos nešėjų buvo valstiečiai, iš jų daug bežemių ar mažažemių. Jie gyveno vargingai ir rizikavo viskuo: ūkiu, šeima, laisve. Rusijos valdžia knygnešius laikė vienais pavojingiausių politinių nusikaltėlių. Vienus ištrėmė į Sibirą, kitus ilgam įkalino, treti sumokėjo baudas ir patyrė kratas.
Dar vienas netikėtas faktas: knygnešiai neapsiribojo lietuviška spauda. Jie gabeno ir latvišką draudžiamą literatūrą į Latgalą, o kartais ir kitų tautų leidinius. Tai rodo, kad tos sistemos veikė kaip tikras požeminis tinklas, kurį naudojo daugelis.
Kaip veikė toks tinklas?
Kiekviena grandis turėjo savo užduotį. Prūsijoje knygas pirkdavo ir pakuodavo, pasienyje jas perimdavo nešėjai, o jau Lietuvos viduje spaudą priimdavo platintojai. Platintojų tarpe daug buvo smulkių prekybininkų, keliaujančių amatininkų ir knygrišių, nes kiekvienas jų turėjo priežastį vaikščioti iš kaimo į kaimą. Aktyviausiai veikė pasienio apskritys, ypač Raseinių, Telšių, Vilkaviškio ir Naumiesčio.
Dėl to knygnešystė buvo ne vieno žmogaus, o ištisos visuomenės grandinė. Jei sugriūdavo viena grandis, kitos turėdavo išlikti, todėl vieni apie kitus žinodavo kuo mažiau.
Kodėl jis „karalius”?
Titulas „knygnešių karalius” atsirado ne iš pompastikos. Žmonės taip vadino Bielinį dėl jo ilgų metų veiklos ir organizacinių gebėjimų. Jis nebuvo vien nešėjas, jis buvo tas, kuris jungė gijas, sprendė, kur slėpti, kam patikėti, kaip pasiekti. Tokie žmonės dažniausiai lieka mažiau matomi nei tie, kuriuos suima su knygų maišu, bet būtent jie užtikrina, kad sistema nežlugtų.
Ką jis paliko?
Panaikinus spaudos draudimą 1904 m., nebaigtos knygnešių bylos nutrauktos, o jau bausmę atliekantys žmonės amnestuoti. Knygnešių pasiaukojimas tapo simboliu: Lietuvoje jiems statomi paminklai, kuriami muziejai, o 1988 m. Lietuvos kultūros fonde įsteigta Knygnešių asociacija, kurios tikslas buvo surinkti žinias apie visus knygnešius ir spaustuvininkus.
Įdomu ir tai, kad knygnešių taktika pasiteisino ir šiais laikais. 2018 m. Londono knygų mugėje Lietuvos paviljonas pasitelkė knygnešių taktiką ir slaptai, tarsi knygnešiai, dalijo lietuvių autorių knygas bei informaciją apie jas. Idėja buvo ne tik graži, bet ir efektyvi.
Ką verta žinoti kitą kovo 16-ąją?
Jei kovo 16-ąją norite kažką padaryti dėl knygnešių atminimo, nereikia jokių didelių veiksmų. Užtenka nueiti į knygyną, nusipirkti lietuvišką knygą ir ją perskaityti. Būtent dėl to žmonės kažkada rizikavo gyvybe: kad jūs, po daugiau nei šimtmečio, laisvai ją laikytumėte rankose.
Nuotrauka: Rimantas Lazdynas, CC BY-SA 3.0, Wikimedia Commons.
