Antraštė „Jie skiriasi po dešimties metų” sulaukia šimtų tūkstančių paspaudimų. Ir ne vien Lietuvoje. Ar tikrai esame smalsūs žmonės, ar čia veikia kažkas gilesnio? Atsakymas, kaip dažnai būna, yra ir paprastas, ir sudėtingas.
Plepėjimas kaip socialinis klijai
Evoliucinės psichologijos šalininkai, pavyzdžiui, britų mokslininkas Robinas Dunbaras, aiškina, kad plepėjimas yra labai senas žmonių socialinio gyvenimo įrankis. Mažose bendruomenėse žinoti, kas su kuo susijęs, kas kuo pasitiki, o kas pasielgė nesąžiningai, buvo gyvybiškai svarbu. Šis poreikis niekur nedingo, tik pasikeitė jo objektai: vietoj kaimyno dabar domimės žmonėmis iš ekrano.
Tai, žinoma, viena iš teorijų, o ne įrodytas faktas. Tačiau ji gerai paaiškina, kodėl pasakojimai apie kitų santykius mums atrodo tokie patrauklūs.
Jie atrodo pažįstami
Psichologai šį reiškinį vadina parasocialiniais santykiais. Mes matome žmones kasdien per televizorių, socialinius tinklus, ir sukuriame jausmą, tarsi juos pažinotume. Todėl jų skyrybos mums sukelia tikras emocijas: smalsumą, užuojautą, kartais net pasipiktinimą.
Šis ryšys vienpusis. Garsenybė apie mus nieko nežino, o mes apie ją žinome daug. Būtent tas neatitikimas tabloidams ir suteikia galios: skaitytojas jaučiasi „savas”, nors iš tikrųjų yra stebėtojas.
Istorija su pradžia, kulminacija ir pabaiga
Skyrybos yra puikus siužetas. Jose yra konfliktas, nuoskaudos, dramatiški posūkiai, o pabaiga atrodo nesibaigianti. Tokie pasakojimai lengvai paverčiami serialu, nes visada galima rasti „naujų detalių”. Žurnalistai tai žino, todėl tokios temos dažnai vystomos dalimis.
Palyginimas ir paguoda
Dar viena priežastis gali būti paprasta. Skaitydami apie kitų nesėkmes, kartais susimąstome apie savo gyvenimą. Vieni randa paguodą, sakydami sau, kad ir turtingiems ar žinomiems nesiseka. Kiti tiesiog ieško atsakymų į klausimus, kurie rūpi ir jiems: kodėl santykiai baigiasi, kaip to išvengti.
Tokia patirtis nebūtinai neigiama. Daug žmonių skaito tokias istorijas ne iš piktumo, o iš empatijos.
Kodėl tai gerai parduodama?
Redakcijoms tai paprasta matematika. Tokios temos greitai skaitomos, lengvai dalijamos, nereikalauja ilgų paaiškinimų. Internete jos dažnai sukelia daug paspaudimų ir komentarų. Dėl to jų atsiranda daug, kartais daugiau nei verta.
Vis dėlto ši tema turi ir etinę pusę. Gandai ir spėlionės apie tikrų žmonių privatų gyvenimą gali jiems sukelti realią žalą. Atsakingos redakcijos stengiasi skirti tai, kas yra viešas interesas, nuo to, kas yra tik smalsumas.
Ar tai tik lietuviška savybė?
Ne. Tabloidai dominuoja visame pasaulyje, o pomėgis plepėti apie kitus yra bendražmogiškas. Lietuvoje, kaip ir kitur, viena vertus, sakome, kad tokia spauda mums nepatinka, kita vertus, jos skaitomumas rodo ką kita. Šis prieštaravimas yra gražus pavyzdys, kaip skiriasi tai, ką sakome, ir tai, ką darome.
Ką daryti, jei norite skaityti sąmoningai?
Pasitikrinkite: ar šis straipsnis suteikia naujos informacijos, ar tik emocijų? Ar autorius nurodo šaltinį, ar remiasi gandais? Ar po paspaudimo jaučiatės geriau, ar blogiau? Atsakymai gali padėti išlaikyti smalsumą be nuovargio.
Nuotrauka: Naskox, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons.
.png){kind=link}