Įsivaizduokite, kad rytoj valdžia uždraustų jūsų gimtąją kalbą rašyti jūsų abėcėle. Ne kalbėti, o rašyti ir spausdinti. Būtent taip lietuviams nutiko 1864 metais ir tai truko ištisus keturiasdešimt metų.
Kaip viskas prasidėjo?
Po 1863 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia ryžosi griežtai užglaistyti lietuvišką ir lenkišką tapatybę buvusiose Lietuvos žemėse. Vienas iš sprendimų buvo paprastas ir klastingas: lietuviškus tekstus leisti tik kirilica, vadinamąja graždanka. Spausdinti lotyniškais rašmenimis, kuriais lietuviai rašė šimtmečius, buvo uždrausta. Valdžiai tai atrodė tarsi „pažangus” žingsnis, o iš tikrųjų tai buvo bandymas atplėšti tautą nuo Vakarų rašto tradicijos, nuo lenkiškos ir prūsiškos kultūrinės įtakos ir prijungti ją prie rusiškos.
Kodėl graždanka nepasiteisino?
Čia ir slypi įdomiausia istorijos dalis. Žmonės graždankos knygų paprasčiausiai neėmė. Kirilica lietuvių kalbos garsams netiko, o ir pati idėja, kad tave verčia skaityti sava kalba svetimomis raidėmis, kaimuose buvo suvokiama kaip prievarta. Parduotuvėse kirilica spausdintos knygos gulėjo nepaklausios. Lietuviai pirmenybę teikė draudžiamoms knygoms, atvežtoms iš už sienos.
Tad draudimo rezultatas buvo visiškai priešingas, nei tikėjosi valdžia. Užuot prisijaukinusi tautą, ji išugdė slaptą pasipriešinimą.
Kur spausdinta tai, ko negalima?
Pagrindinis centras buvo Mažoji Lietuva Rytų Prūsijoje, kur lietuvių kalbos niekas nedraudė. Ten, Tilžėje ir Ragainėje, lotyniškais rašmenimis buvo spausdinamos maldaknygės, kalendoriai, abėcėlės ir pasaulietinė literatūra. Spauda buvo spausdinama ir už Atlanto, pavyzdžiui, tarp JAV lietuvių. Iš ten ji slaptai keliavo į Didžiąją Lietuvą. Tai vadinta knygnešyste, o patys nešėjai – knygnešiais.
Pagal istorikų duomenis, didžioji dalis knygnešių buvo paprasti valstiečiai, daugiau nei 87 procentai nešėjų, o likusieji buvo smulkūs prekybininkai, amatininkai ir moksleiviai. Rusijos valdžios požiūriu jie sudarė vieną pavojingiausių politinių nusikaltėlių grupių.
Kiek tai kainavo?
Kaina buvo skaudi. Už draudžiamos spaudos gabenimą žmonės būdavo suimami, tremiami, mušami, baudžiami didelėmis baudomis. Žinoma, kad apie 52 knygnešiai buvo ištremti į Sibirą ir šiaurines Rusijos gubernijas, 89 ilgam įkalinti, o daugybė kitų nukentėjo kratose, daboklėse, praradę turtą. Žandarai nuolat sekė pasienio apskritis, o kartais jiems padėjo ir Prūsijos policija. 1895 m. Tilžėje buvo suimti šeši knygnešiai ir perduoti Rusijai.
O mokyklos?
Dar skaudesnė buvo mokyklų situacija. Lietuvių kalba iš mokyklų buvo išstumta, mokymas vyko rusų kalba. Vaikus raštingumo mokė slapti daraktoriai ir motinos, o mokymosi priemonės buvo tos pačios nelegalios knygos. Taip draudžiama spauda tapo ir mokymo vadovėliu.
Kaip žmonės tai išgyveno kasdien?
Praktiškai draudimas lietuvio gyvenime reiškė, kad gimtosios kalbos knyga tapo pavojinga. Maldaknygę ar kalendorių buvo galima nupirkti tik iš kelionėje sutikto prekeivio, o namie ją tekdavo slėpti nuo kaimynų, kuriems nebuvo galima visiškai pasitikėti. Daugelis knygnešių dengdavosi smulkių religinių daiktų prekyba, nes keliaujantis pardavėjas kaime nekėlė įtarimų. Knygos keliaudavo per šventes, atlaidus, turgus.
Neįprasta tai, kad draudimas, skirtas tautai sunaikinti, ją sutelkė. Bendra paslaptis, bendra rizika ir bendras tikslas sujungė žmones, kurie kitaip galbūt niekada nebūtų susitikę: valstiečius, kunigus, moksleivius, amatininkus.
Kada baigėsi?
Draudimas išsilaikė iki 1904 metų. Tais metais carinė valdžia jį panaikino, pripažindama, kad kova pralaimėta. Nebaigtos knygnešių bylos buvo nutrauktos, o jau bausmę atliekantys žmonės amnestuoti. Po to lietuviška spauda ėmė sparčiai plėstis, pasirodė laikraščių, leidyklų, organizacijų.
Ko moko ši istorija?
Pirmiausia, kad kalbą galima bandyti uždrausti, bet sunku ją išguiti iš žmonių širdžių. Antra, kad visiška kontrolė dažnai pasiekia priešingą rezultatą: kuo labiau stengiamasi, tuo labiau tauta įsitikina, kad savo kalba verta rizikuoti.
Šiandien, rašydami savo žinutes lotyniškomis raidėmis ir nė nesusimąstydami, kokias raides naudojame, verta prisiminti, kad kartą už šias pačias raides žmonės buvo tremiami. Raidės, atrodo, paprastas dalykas. Bet kartais jos pasirodo esančios visos tautos ateitis.
Nuotrauka: UnknownUnknown , printed by the R. M. Romm Press, Public domain, Wikimedia Commons.
