Senesniame name šilumos atgavimo vėdinimą įrengti galima, bet pirmiausia reikia įvertinti sandarumą, ortakių trasas, įrenginio vietą ir drėgmės šaltinius. Jei namas nesandarus, dalis šilumos vis tiek išeis pro plyšius, o galimybė nuvesti kondensatą lemia, ar rinktis plokštelinį, ar rotacinį įrenginį. Šie šeši žingsniai padeda išvengti brangių klaidų renovuojant.
1. Įvertinkite namo sandarumą
Sandarumo testas parodo, ar rekuperacija šiame name veiks taip, kaip suprojektuota, nes per plyšius patenkantis oras aplenkia šilumokaitį. Testo metu specialus ventiliatorius sukuria 50 Pa slėgio skirtumą ir matuoja, kiek oro prasiskverbia pro konstrukcijas.
Rezultatas išreiškiamas oro apykaitos skaičiumi n50. Naujiems energiškai efektyviems namams siekiama mažos vertės, dažnai mažesnės nei 1 per valandą, o seni nerenovuoti namai gali rodyti 5–10 ir daugiau. Jei skaičius didelis, verta pirmiausia sutvarkyti langų ir stogo sandūras, o tik tada investuoti į vėdinimo įrenginį. Dažniausios oro nutekėjimo vietos senesniame name yra langų ir durų sandūros su siena, stogo ir sienos jungtis, elektros dėžutės išorinėse sienose bei vamzdžių prasiskverbimai pro perdangas. Daugelį jų galima sutvarkyti sandarinimo juostomis ir putomis be didelių išlaidų, o testą pakartojus matyti, kiek pavyko pagerinti.
2. Suraskite, kur nuvesti ortakius
Ortakiams senesniame name dažniausiai naudojama pastogė, pakabinamos lubos koridoriuje, sieninės spintos ar specialiai suformuoti dėžutės tipo intarpai. Kiekvienam gyvenamajam kambariui reikia tiekimo, o virtuvei, vonios kambariui, tualetui ir skalbyklai ištraukimo taško.
Jei ortakiai eina per šaltą pastogę, juos būtina izoliuoti. Kitaip šiltas ištraukiamas oras juose rasos, o tiekiamas oras atvės prieš pasiekdamas kambarį. Kai vietos ortakiams visai nėra, kai kurioms patalpoms lieka decentralizuoti sieniniai įrenginiai. Lanksčių plastikinių ortakių sistemos su paskirstymo dėže leidžia ortakius pakloti ir grindų konstrukcijoje ar plonose pakabinamose lubose, todėl renovuojamame name jos dažnai patogesnės nei standartiniai metaliniai ortakiai.
3. Pasirinkite įrenginio vietą ir šilumokaičio tipą
Įrenginiui geriausia vieta yra šilta techninė patalpa, sandėliukas ar katilinė, kur yra elektra ir prieiga priežiūrai. Šilumokaičio tipą senesniame name dažnai lemia kondensatas:
- Plokštelinis šilumokaitis reikalauja kondensato nuvedimo į kanalizaciją su sifonu ir nuolydžiu.
- Entalpinis plokštelinis šilumokaitis perduoda dalį drėgmės, todėl kondensato susidaro mažiau, bet nuvedimas dažniausiai vis tiek numatomas.
- Rotaciniai vėdinimo įrenginiai (rekuperatoriai) paprastai apsieina be kondensato nuvedimo, nes drėgmė grįžta su tiekiamu oru, todėl jie patogūs ten, kur kanalizacija toli.
4. Apskaičiuokite oro srautus kiekvienai patalpai
Oro srautai apskaičiuojami pagal patalpų paskirtį ir gyventojų skaičių, o bendras įrenginio našumas turi turėti atsargą. Projektuotojai dažnai orientuojasi į maždaug 25–30 m³/h vienam miegamajame miegančiam žmogui ir į nustatytus ištraukimo kiekius drėgnose patalpose.
Ištraukimo pusėje skaičiuojama pagal drėgnas patalpas: virtuvei, vonios kambariui, tualetui ir skalbyklai numatomi atskiri kiekiai, o tiekimo ir ištraukimo sumos turi būti subalansuotos. Jei tiekiama daug mažiau nei ištraukiama, į namą per plyšius trauksis šaltas oras, o jei atvirkščiai, drėgnas vidaus oras bus stumiamas į sienų konstrukcijas.
Įrenginys parenkamas taip, kad įprastas darbo srautas sudarytų apie 60–70 % jo maksimalių galimybių. Tuomet ventiliatoriai dirba tyliau, naudoja mažiau elektros, o intensyviam režimui lieka rezervo.
5. Įvertinkite drėgnas zonas ir rūsį
Senesniuose namuose drėgmės šaltinių būna daugiau nei atrodo: drėgnas rūsys, pirtis, skalbinių džiovinimas viduje. Vėdinimo sistema turi juos apimti, kitaip drėgmė iš vienos zonos pasklis po visą namą.
Rūsio, kuriame jaučiamas pelėsio kvapas, nerekomenduojama jungti į bendrą ištraukimą, kol nesutvarkyta drėgmės priežastis. Pirčiai paprastai įrengiamas atskiras ištraukimas, o virtuvės gartraukis į bendrą sistemą nejungiamas dėl riebalų ir kvapų.
6. Numatykite priežiūrą dar prieš montavimą
Prieiga prie filtrų, šilumokaičio ir kondensato sifono turi būti numatyta jau projektuojant, nes vėliau ją sukurti būna sudėtinga. Filtrus tenka keisti kas kelis mėnesius, todėl įrenginys, prie kurio galima prieiti tik išardžius lubas, greitai tampa problema.
Sifonas plokšteliniame įrenginyje vasarą gali išdžiūti, nes kondensato tada nesusidaro, todėl prie jo taip pat turi būti lengva prieiti. Rotoriniam įrenginiui kartą per metus tikrinamas pavaros diržas ir sandarinimo šepetėliai. Taip pat verta žinoti, kur bus valdymo pultas. Patogiausia jį montuoti gyvenamojoje zonoje, kad filtro keitimo signalas būtų matomas, o ne pastogėje šalia įrenginio.
Kiek laiko trunka visas procesas
Įvertinimas ir projektas dažniausiai užtrunka kelias savaites, o montavimas name su prieinama pastoge kelias dienas. Ilgiausiai užtrunka sandarumo darbai ir apdaila aplink ortakius, ypač jei namas gyvenamas remonto metu. Jei kartu keičiami langai ar šiltinamas stogas, vėdinimą verta planuoti tuo pačiu metu: tada ortakiai paslepiami konstrukcijose, o ne dekoratyvinėse dėžutėse. Pradėjus nuo sandarumo testo, likusius sprendimus priimti daug lengviau, nes aišku, kiek naudos realiai duos šilumos atgavimas.