Prieš daugiau nei šimtą metų Lietuvos kaime vaikų susirinkimas troboje galėjo atrodyti visai nekaltai: keli vaikai prie stalo, šalia suaugęs žmogus. Tačiau jei durys užrakintos, o langai uždengti, tai buvo visai ne šeimos vakaras. Tai buvo pamoka, už kurią galėjo grėsti kalėjimas.
Kodėl mokyklos tapo pavojingos?
Po 1864 metų carinė valdžia ne tik uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, bet ir stengėsi iš mokyklų išstumti lietuvių kalbą. Pradinėse mokyklose mokė rusų kalba, o lietuvių vaikams tai buvo svetimas kodas. Vaikai suprato mažai, daug kas mokyklas laikė tuščia laiko gaišatimi. Valdžia tikėjosi, kad taip lietuviai pamažu pasuks į rusišką kultūrą.
Kaimo žmonės pasielgė kitaip. Jie nusprendė, kad raštingumo mokys patys.
Kas buvo daraktorius?
Daraktorius reiškė kaimo mokytoją, dažnai savamokslį, kuris už kuklų atlygį ar tiesiog iš pareigos mokė vaikus skaityti ir rašyti. Daugelis jų patys buvo kilę iš valstiečių, bet gerai mokėjo skaityti lietuviškai. Jie vaikščiojo iš namų į namus arba apsistodavo vienoje sodyboje, kur susirinkdavo kaimynų vaikai.
Dažnai daraktoriai buvo siejami su knygnešiais. Garšvių draugijoje, apie kurią pasakoja Panevėžio krašto istorikai, buvo ne vienas žmogus, kuris vienu metu platino spaudą ir mokė vaikus. Pavyzdžiui, vienas jos narys Kazanauskas vadinamas ir knygnešiu, ir daraktoriumi. Taip knyga ir mokymas keliavo kartu.
Ko mokė?
Mokymo priemonės buvo nepaprastai kuklios. Pagrindinis vadovėlis dažnai būdavo maldaknygė, kurią buvo galima laikyti ant stalo be didelių įtarimų, nes ji atrodė kaip religinė, o ne politinė knyga. Be to, naudotos abėcėlės ir kiti lietuviški leidiniai, atgabenti iš Prūsijos. Vaikai mokėsi iš jų skaityti, o vėliau ir rašyti kreida ar plunksna.
Mokymosi vieta būdavo trobos vidus, kartais ir klėtis ar kitas pastatas, kur mažiau žmonių pastebėdavo.
Kokia buvo rizika?
Jei žandarai užtikdavo tokią mokyklą, daraktoriui grėsė bausmė: bauda, areštas, o kartais ir ištrėmimas. Nukentėdavo ir šeimos, kurios pratęsė mokymą savo namuose. Todėl žmonės susitardavo slapta, o apie užsiėmimus žinodavo tik patikimi kaimynai.
Šios rizikos dydį geriausiai atspindi visa knygnešių istorija: Rusijos valdžia suvokė, kad lietuviška spauda ir mokymas yra tos pačios kovos dalys. Dėl to tie, kurie vienaip ar kitaip jas palaikė, laikyti politiniais nusikaltėliais.
Moterų vaidmuo
Svarbiausia daraktorė dažnai būdavo motina. Daugelyje šeimų pirmąsias raides vaikas išmokdavo ne iš mokytojo, o iš mamos, sėdėdamas prie stalo su senąja maldaknyge. Dėl to lietuvių kalbos raštingumas išliko ir plėtėsi net tada, kai oficialios mokyklos buvo pasiekusios mažiausiai.
Ką pasiekė?
Atsakymas rodo draudimo paradoksą. Nors valdžia ketino nutildyti lietuvių kalbą, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje kaimuose raštingų žmonių vis daugėjo. Jie skaitė „Aušrą”, „Varpą”, maldaknyges, kalendorius, ir šie skaitytojai tapo būsimosios nepriklausomos Lietuvos pamatu.
Panaikinus spaudos draudimą 1904 m., lietuviška mokykla, knyga ir laikraštis iškart atsirado visuomenėje, nes visuomenė jau buvo pasirengusi. Ji išmoko ne tik skaityti, bet ir slaptai veikti, pasitikėti vieni kitais ir saugoti tai, kas brangu.
Vietoj pabaigos
Kai šiandien vaikas pirmą kartą pasiima knygą ir sudeda raides į žodį, tai atrodo kasdienis dalykas. Tačiau Lietuvoje buvo laikas, kai tą patį veiksmą žmonės darydavo užrakintose trobose, kuo tyliau, kad nesukeltų įtarimų. Tai verta prisiminti ir vaikams papasakoti.
Nuotrauka: UnknownUnknown , printed by the R. M. Romm Press, Public domain, Wikimedia Commons.
