Spaudos draudimas carų laikais baigėsi 1904 m., tačiau lietuviai dar kartą turėjo mokytis slapto spausdinimo meno. Sovietmečiu cenzūra buvo kitokia, bet ne mažiau griežta. Ir vėl atsirado žmonių, kurie nusprendė, kad tiesa turi būti užrašyta.
Leidinys, rašytas mašinėle
1972 m. kovo 19 d., Šv. Juozapo dieną, pasirodė pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” numeris. Šią datą pirmasis redaktorius kunigas Sigitas Tamkevičius pasirinko sąmoningai: ja norėjo pagerbti kunigą Juozą Zdebskį, kuris tuo metu buvo kalinamas Pravieniškių lageryje.
„Kronika” buvo mašinėle spausdinamas pogrindžio leidinys. Iš viso išėjo 81 numeris, o leidyba tęsėsi iki 1989 m. Pradėtas jis buvo Vilkaviškio vyskupijos kunigų iniciatyva. Kai Lietuvoje atsirado laisva Sąjūdžio spauda, kuri drąsiai ir atvirai rašė apie viską, „Kronikos” leidimas buvo nutrauktas.
Ką ji skelbė?
Leidinys rinko ir skelbė faktus apie sovietų valdžios antibažnytinę politiką: Bažnyčios veiklos varžymą, kunigų ir tikinčiųjų persekiojimą, diskriminaciją. Rašė apie suėmimus, kratas, teismus. Tai buvo informacija, kurios oficiali spauda niekada nebūtų paskelbusi.
Svarbiausia, kad „Kronika” buvo ne vien Lietuvos reikalas. Ji buvo slapta išvežama į Vakarus, kur patekusi į JAV buvo perduodama „Draugo” redakcijai, religinės šalpos organizacijai, radijo stotims. „Amerikos balsas”, „Laisvės radijas” ir Vatikano radijas rengė transliacijas į Lietuvą, remdamiesi „Kronikos” medžiaga. Per Vatikano radiją visą jos medžiagą perskaitydavo monsinjoras Vincentas Kazlauskas. Išvertus ji buvo leidžiama ir daugeliu kalbų, tarp jų anglų, italų, portugalų.
Kas už to stovėjo?
Leidinį kūrė kunigai, vienuolės ir pasauliečiai. Žinomiausi vardai: Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė, Petras Plumpa, Gerarda Elena Šuliauskaitė, Bernadeta Mališkaitė ir kiti.
Nijolė Sadūnaitė buvo suimta 1974 m. rugpjūčio 27 d. Ji buvo nuteista trejiems metams lagerio ir dar trejiems metams tremties. Pats Tamkevičius 1983 m. buvo suimtas ir vėliau atliko bausmę darbo lageryje. Vėliau jis tapo Kauno arkivyskupu.
Kai kurių šaltinių duomenimis, 1973–1983 m. dėl „Kronikos” buvo suimta bent 17 žmonių, tarp jų kunigų, vienuolių ir pasauliečių. Už šį darbą 2021 m. leidinio rengėjams Jonui Borutai, Bernadetai Mališkaitei ir Elenai Šuliauskaitei buvo paskirta Laisvės premija.
Kaip veikė slaptumas?
Be šifrų ir paslapčių, svarbiausia buvo žmonių pasitikėjimas. Žinios apie įvykius būdavo renkamos iš skirtingų vietų, perrašomos, daugintos kopijomis. Leidinio viršelyje būdavo užrašas, raginantis skaityti ir perduoti toliau, o jei įmanoma, padaryti kopijų. Tai buvo tas pats principas, kuris iš knygnešių laikų išliko: spauda stiprėja, kai ją perduoda iš rankų į rankas.
Kuo „Kronika” skiriasi nuo senųjų draudžiamų leidinių?
Knygnešių laikais pagrindinis tikslas buvo išsaugoti kalbą ir raštą. Sovietmečiu žmonės gynė dar ir žodžio laisvę, tikėjimo laisvę, teisę žinoti tiesą. Skyrėsi technologijos, tačiau dvasia buvo ta pati.
Kodėl tai verta prisiminti?
Šiandien informacijos turime daugiau nei bet kada. Bet kartais pamirštame, kad laisvas žodis nėra savaime duotas. Kad turėtume galimybę laisvai skaityti, kažkas kažkada rašė mašinėle per naktį, žinodamas, kad už tai gali atsidurti lageryje.
Kita „Kronikos” diena, 19 kovo, yra gera proga prisiminti ne tik istoriją, bet ir pamoką: žodis keičia pasaulį ne tada, kai skamba garsiai, o tada, kai kažkas drįsta jį ištarti.
Nuotrauka: Editorial of the Wilnaer Zeitung, CC0, Wikimedia Commons.
,_published_on_12_April_1918.jpg){kind=link}