Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

Didis lietuvių kalbos puoselėtojas, švietėjas Petras Kriaučiūnas gimė Sūduvoje netoli Vištyčio — Papečkių kaime. Baigęs Vištyčio pradžios mokyklą, įstoja į Marijampolės gimnaziją. Iš savo lietuvių kalbos mokytojo pratinosi lyginti lietuviškus žodžius su lotyniškais. Kaskart vis labiau domėdamasis kalbomis, pats ima lyginti lietuviškus žodžius su lotyniškais, graikiškais. Tuo darbu ieško lietuvių kalbos giminystės su senomis antikinio pasaulio kalbomis, šių kalbų panašumo, skelbia apie gimtosios kalbos senumą, mokslinę vertę ir jos tinkamumą poezijai. Kriaučiūnas pirmasis Marijampolės mokyklos salėje per iškilmingą mokslo metų baigimo aktą lietuviškai perskaitė iš lenkų kalbos išsiverstą eilėraštį. Gimnazijos mokiniai plojo — šaukė „puiku", vis kvietė ir kvietė į sceną deklamuoti, geidaudami dar ką nors išgirsti lietuviškai.

1871 metais baigęs gimnaziją Petras Kriaučiūnas svajojo mokytis Maskvos universitete, bet, ten negavęs stipendijos, įstoja į Seinų dvasinę seminariją. Čia studijuodamas, perskaito K. Donelaičio raštus, J. Kraševskio, L. Jucevičiaus istorinius veikalus, nemaža užsienio kalbomis išleistų knygų apie Lietuvą, jos senovę. Atostogaudamas vasarą užrašinėja lietuvių liaudies dainas, pasakas. Mokydamasis Peterburgo dvasinėje akademijoje iki 1880 metų itin domisi lietuvių kalba, savarankiškai stropiai gvildena kalbos dalykus. Akademijos bibliotekoje randa M. Daukšos „Postilę”. Ją parsiveža į Lietuvą, kad parodytų šviesesniems žmonėms, žadintų Tėvynės meilę. Vėliau, jau būdamas Marijampolės gimnazijos mokytoju, šį veikalą duodavo mokiniams skaityti, siūlydavo ištisai ar dalimis nusirašinėti.

P. Kriaučiūnas labai gerbė to meto Akademijos studentą Kazimierą Jaunių, žavėjosi jo lingvistiniais gabumais, puikia iškalba. Tauri K. Jauniaus asmenybė buvo jam pavyzdys visą gyvenimą.

Varšuvos universitete įsigijęs dar vieną — lotynų kalbos mokytojo — diplomą, 1881 metais P. Kriaučiūnas paskiriamas į Marijampolės gimnaziją. Čia jis dėstė lotynų, o vėliau ir lietuvių, graikų bei vokiečių kalbas. Užsimojęs mokiniams įkvėpti gimtosios kalbos, gimtojo krašto istorijos meilę, suburti šiam tikslui kitus gimnazijos mokytojus, P. Kriaučiūnas ragindavo savo mokinius rinkti ir užrašinėti lietuvių liaudies dainas, pasakas, mįsles, priežodžius, aiškindavo, koks didelis turtas slypi tautos kūryboje. Kartais per pamokas dainuodavo liaudies dainas, taip pat Andriaus Vištelio sukurtą „Op, op, kas ten, Nemunėli, ar tu mane šauki". Jo pamokos,— rašo V. Mykolaitis Putinas,—buvo giesmės senovės Lietuvos galybės, didybės, grožybės, lietuvių kalbos turtingumo, jos senumo, gražumo".

Nuolatinis šio mokytojo palydovas buvo knyga. Mokykloje ilgai jis ėjo bibliotekininko pareigas. Už atliekamas kapeikas pirkdavo literatūrą, dalydavo ją kitiems, skatindavo kuo daugiau skaityti. Spaudos draudimo metais kalbos, literatūros puoselėtojo namai buvo tartum Prūsijoje išleistų lietuviškų knygų sandėlis. Kalbininkas uoliai platino tuo metu leidžiamą „Aušrą", vėliau —ir „Varpą".

Caro valdininkų persekiojamas P. Kriaučiūnas 1887 metais atsisako mokytojo pareigų. Kurį laiką padirbėjęs teismo įstaigose, 1889 metais skiriamas teisėju į Plokščius.

Didžiojo patrioto dėka mažas Plokščių miestelis tampa savotišku lietuvių nacionalinio judėjimo židiniu. Čia, ypač vasaromis, kai, plaukydavo garlaivis, P. Kriaučiūną lankydavo jo artimiausi bičiuliai, Marijampolės gimnazijos mokytojai — matematikas ir tautosakos rinkėjas Juozas Jasulaitis, filologas Vincas Staniškis. Suvažiuodavo „Varpo" leidėjai, kiti to meto laikraštininkai, tardavosi, ką padarius, kad šviesios minties laikraštis lyg varpų skambesys plačiau gaustų po gimtąją Lietuvą, žadintų žmonių darbštumą, šviesesnės ir gražesnės ateities lūkesčius. Dažni svečiai čia būdavo poetai Vincas Kudirka ir Antanas Baranauskas, kalbininkai Jonas Jablonskis ir Kazimieras Jaunius. Atvažiuodavo to meto lietuvių kultūros, visuomės veikėjai, rašytojai Povilas Višinskis, Petras Avižonis, Vaižgantas, Adolfas Sabaliauskas, Vytautas Juška, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir dešimtys kitų šviesuolių. Lietuvių kalbos studijų reikalais čia lankėsi rusų mokslininkas Aleksandras Aleksandrovas, lenkų kalbininkas Boduenas de Kurtene, Peterburgo bibliotekininkas ir etnografas Eduardas Volteris, danų profesorius Ogė Benediktsenas, suomių mokslininkai Augustas Niemis ir Jozepis Mikola, jo žmona rašytoja Maila Talvio.

1895 m. Peterburgo universitete P. Kriaučiūnas skaito referatą apie lietuvių raidyną „Abėcėlinė rašyba", 1897 m. Rusijos geografijos draugijoje— pranešimą apie lietuvių mitologiją. Medžiaga šiai temai surinkta Plokščių apylinkėse.

P. Kriaučiūnas Plokščiuose sukaupė didelę biblioteką. Tai antroji tokios tematikos biblioteka po Vilniuje buvusios Lietuvių mokslo draugijos bibliotekos. Ja naudojosi varpininkai ir kiti P. Kriaučiūno svečiai. Per Plokščius ėjo draudžiamų lietuviškų knygų gabenimo kelias. Viena knygų slėptuvė buvo įrengta piliakalnyje.

Nesutardamas su šių apylinkių turtuoliais, P. Kriaučiūnas turi palikti Plokščius. Jis grįžta į Marijampolę, kur vėl dirba lietuvių kalbos mokytoju. Pirmojo pasaulinio karo metais P. Kriaučiūnas, su Marijampolės gimnazija evakuotas į Rusijos gilumą, gyveno Jaroslavlyje, mokytojavo lietuvių gimnazijoje. Jis svajojo parašyti lietuvių kalbos žodyną ir gramatiką, tačiau šių savo sumanymų nespėjo įgyvendinti. Nors testamentu pageidavo, kad amžina jo poilsio vieta būtų Lietuvoje, palaidotas ten, kur mirė,— Jaroslavlyje.

Didysis kalbininkas J. Jablonskis rašė: „Didesnio lietuvio, kito įžymesnio už P. Kriaučiūną žmogaus tuomet nebuvo Suvalkų žemėje. Jis buvo ir žodininkas, ir žadintojas, ir kurstytojas — buvo visų galų žmogus".

Albinas Vaičiūnas

Kalbos dienai Plokščiuose, 1988