Širdies ūžesys vyresniam šuniui nėra natūrali senatvės dalis, kurią belieka priimti. Tai garsas, kuris rodo, kad širdyje kraujas teka ne taip, kaip turėtų, ir jį verta ištirti. Daugeliu atvejų liga progresuoja lėtai, todėl laiku atliktas tyrimas leidžia ramiai planuoti, o ne gesinti gaisrus.
Pirma prielaida: ūžesys yra tiesiog amžius
Mūsų taksei buvo devyneri, kai per vakcinaciją gydytojas paminėjo ūžesį. Pasakė, kad verta būtų pasitikrinti širdį. Aš išgirdau tik tiek, kad senam šuniui ūžesys yra normalu. Juk ir žmonėms su amžiumi kažkas pradeda girgždėti.
Jei daryčiau iš naujo, tą pačią dieną paklausčiau, ką tiksliai reiškia tas ūžesys ir kada reikėtų jį ištirti. Vėliau sužinojau, kad mažų veislių šunims ūžesys dažniausiai yra širdies vožtuvo ligos požymis. Liga gali ilgai nesukelti jokių simptomų, bet ji progresuoja, ir svarbu žinoti, kurioje stadijoje esate. Vieniems šunims ji vystosi metų metus, kitiems greičiau, ir iš anksto to nepasakys niekas, kol neatliktas tyrimas. Kai galiausiai nuvažiavome tirtis ir mus priėmė Jakovo veterinarinė klinika, pirmas gydytojos klausimas buvo, kada ūžesys išgirstas pirmą kartą. Atsakymas „prieš dvejus metus“ jai nepatiko.
Tą dieną gydytoja paaiškino ir tai, kad ūžesio garsumas ne visada atspindi ligos sunkumą. Tylus ūžesys gali slėpti nemažus pokyčius, o garsus kartais būna mažiau grėsmingas, nei skamba. Todėl vien klausantis stetoskopu atsakyti į svarbiausią klausimą neįmanoma.
Antra prielaida: kol nekosi, viskas gerai
Taksė nekosėjo, linksmai lakstė, ėdė su apetitu. Man to pakako. Nežinojau, kad kosulys dažnai atsiranda tik tada, kai liga jau pažengusi, o ankstyvi pokyčiai matomi tik ultragarsu.
Dabar žinau ir kitą dalyką, kurio niekas man anksčiau nesakė: namuose galima skaičiuoti, kaip dažnai šuo kvėpuoja miegodamas. Tai paprasčiausias būdas pastebėti, kad kažkas keičiasi, dar prieš atsirandant kosuliui. Jei tai būčiau žinojęs, būčiau pastebėjęs, kad jos kvėpavimas naktimis pamažu tankėja. Dabar suprantu, kad tie pokyčiai buvo matomi, tik aš nežinojau, kur žiūrėti.
Mano klaida buvo ir ta, kad viską vertinau pagal tai, kaip šuo atrodo dieną. O svarbiausi pokyčiai vyko naktį, kai visi miegojo ir niekas nežiūrėjo.
Trečia prielaida: dantis valysime, tai ne širdies reikalas
Po metų taksei reikėjo valyti dantų akmenis. Tai procedūra su narkoze. Galvojau, kad tai visai atskiras dalykas. Laimei, klinika, kurioje turėjo būti valomi dantys, paklausė apie ūžesį ir pasiūlė prieš narkozę atlikti širdies ultragarsą.
Būtent tada pirmą kartą pamatėme, kad kairysis prieširdis jau padidėjęs. Gydytoja paaiškino, kad tai keičia narkozės planą: parenkami kiti vaistai, atidžiau stebimas spaudimas, ribojamas skysčių kiekis. Be tyrimo procedūra būtų buvusi rizikingesnė.
Prisimenu, kaip po procedūros taksė pabudo, apsižvalgė ir paprašė vakarienės. Tą vakarą supratau, kad širdies tyrimas prieš narkozę nėra papildomas pinigų išleidimas, o paprastas būdas sumažinti riziką. Nuo tada prieš bet kokią procedūrą su narkoze pirmiausia klausiu apie jos širdį.
Ketvirta prielaida: jei gydyti, tai jau per vėlu
Kai sužinojome, kad širdis padidėjusi, pagalvojau, kad prasideda pabaiga. Pasirodo, yra atvirkščiai. Jei liga aptinkama stadijoje, kai širdis jau padidėjusi, bet simptomų dar nėra, gydymas gali gerokai atitolinti širdies nepakankamumo pradžią. Tai ne mano nuomonė, o didelio tarptautinio tyrimo rezultatai, kuriais remiasi kardiologai.
Kitaip tariant, mūsų laimė buvo ne tai, kad laukėme, o tai, kad nelaukėme dar ilgiau. Jei dantų procedūra nebūtų privertusi atlikti tyrimo, galbūt būtume laukę iki pirmo kosulio.
Gydymas, beje, nereiškė gyvenimo apribojimų. Pasivaikščiojimai liko, tik trumpesni ir ramesni karštomis dienomis. Ėdalas liko tas pats, tik atidžiau stebime svorį. Svarbiausias pokytis buvo ne šuns, o mano: dabar žinau, ką stebėti ir kada skambinti.
Ko išmokau
Visos keturios prielaidos turėjo bendrą bruožą: kiekviena jų leido nieko nedaryti. Kai gydytojas sako „verta pasitikrinti“, aš dabar girdžiu ne „galbūt kada nors“, o „verta sužinoti, kurioje vietoje esate“.
Mūsų taksei dabar vienuolika. Ji gauna vaistus, kas pusmetį lankomės pas kardiologą, o aš kiekvieną vakarą skaičiuoju jos kvėpavimą. Kontroliniai tyrimai rodo, kad liga progresuoja lėtai, o mes tiksliai žinome, į ką žiūrėti tarp vizitų. Užrašų sąsiuvinis guli prie lovos, ir per tuos metus jis tapo įdomesnis nei bet koks dienoraštis, nes jame matyti, kaip keičiasi mūsų šuns gyvenimas.
Kalbantis su kitais šeimininkais parke, dažnai išgirstu tą pačią frazę, kurią kadaise sakiau ir aš: „ūžesys, nes jau senas“. Tada papasakoju savo istoriją ir patariu bent jau paklausti gydytojo, kada verta atlikti širdies ultragarsą. Nes vyresni šunys nėra išimtis, o būtent ta grupė, kuriai šunų širdies ligos dažniausiai pasiekia tą lemiamą tašką, kai tyrimas dar gali pakeisti eigą.