Dauguma žmonių darbo kėdėje sureguliuoja tik aukštį, nors gerai pritaikyta kėdė turi dar bent keturis nustatymus: sėdynės gylį, juosmens atramą, atlošo pasipriešinimą ir porankius. Šiuolaikinės biuro kėdės kuriamos taip, kad tiktų skirtingo ūgio ir sudėjimo žmonėms, tačiau ši galimybė veikia tik tada, kai svirtelėmis iš tiesų pasinaudojama. Visam reguliavimui užtenka penkių minučių, o atliekamas jis tam tikra tvarka – nuo grindų į viršų.
Pirmas žingsnis: aukštis nuo pėdų
Sėdynės aukštis teisingas tada, kai pėdos visu padu remiasi į grindis, o keliai sulenkti maždaug stačiu kampu arba šiek tiek daugiau. Šlaunys turi būti horizontalios arba vos nuleistos žemyn link kelių.
Paprastas būdas rasti atskaitos tašką – atsistoti priešais kėdę ir pakelti sėdynę tiek, kad jos priekinis kraštas būtų tiesiai po kelio girnele. Atsisėdus aukštis dažniausiai būna beveik tikslus.
Jei stalas per aukštas ir pakėlus kėdę pėdos nebesiekia grindų, sprendimas yra pakoja, o ne kompromisas su pečiais. Iškelti pečiai visą dieną vargina kaklą labiau nei bet kas kita.
Antras žingsnis: sėdynės gylis
Sėdynės gylis tinkamas, kai tarp jos priekinio krašto ir pakinklio telpa du ar trys pirštai. Per gili sėdynė spaudžia pakinklį ir trikdo kraujotaką blauzdose, per sekli – nepakankamai remia šlaunis.
Šis nustatymas pamirštamas dažniausiai, nors žemesniems ir aukštesniems žmonėms jis lemia daugiausia. Kėdėse su slankiojančia sėdyne svirtelė paprastai būna dešinėje pusėje, po sėdynės kraštu. Jei kėdė tokio reguliavimo neturi, tą patį efektą iš dalies duoda atlošo gylio keitimas.
Trečias žingsnis: juosmens atrama
Juosmens atrama turi remtis į natūralų stuburo įlinkį – maždaug diržo linijos aukštyje arba šiek tiek aukščiau. Jos paskirtis – ne stumti nugarą į priekį, o užpildyti tarpą, kuris sėdint atsiranda tarp juosmens ir atlošo.
Jeigu atrama reguliuojama pagal aukštį, ją verta pastumdyti aukštyn ir žemyn kelis kartus, kol atsiras pojūtis, kad nugara „atsigula“ be pastangų. Jei reguliuojamas ir gylis, pradėti reikia nuo mažiausio išsikišimo ir didinti po truputį. Per stipri atrama po valandos pradeda erzinti, ir žmogus instinktyviai pasislenka į priekį – tada atlošas nebeveikia visai.
Ketvirtas žingsnis: atlošo judėjimas
Atlošo pasipriešinimas nustatomas pagal kūno svorį: atsilošus kėdė turi pasiduoti lengvai, bet ne kristi atgal. Reguliavimo rankenėlė dažniausiai būna po sėdyne, priekyje, ir sukama gana daug kartų – todėl daugelis nusprendžia, kad ji neveikia.
Mažiau žinomas dalykas: ergonomikos požiūriu atlošo užrakinti vienoje padėtyje dažniausiai neverta. Sinchroninis mechanizmas, kai atlošas ir sėdynė juda kartu tam tikru santykiu, sukurtas tam, kad žmogus sėdėdamas nuolat šiek tiek judėtų. Šis nedidelis judesys keičia apkrovą tarpslanksteliniams diskams ir palaiko nugaros raumenų darbą. Užrakinta kėdė tampa tiesiog taburete su atrama.
Penktas žingsnis: porankiai
Porankių aukštis teisingas tada, kai dilbiai ant jų guli laisvai, alkūnės sulenktos maždaug stačiu kampu, o pečiai nuleisti. Porankiai neturi kelti pečių aukštyn ir neturi trukdyti privažiuoti prie stalo.
Jei porankiai atsiremia į stalviršį ir neleidžia prisitraukti arčiau, juos geriau nuleisti arba pastumti atgal, nei sėdėti pasilenkus. Kėdėse su 3D ar 4D porankiais galima keisti ne tik aukštį, bet ir plotį, gylį bei posūkio kampą – tai ypač praverčia dirbant su pele, kai dilbis krypsta į šoną.
Kaip patikrinti rezultatą
Sureguliavus kėdę verta atlikti trumpą patikrą:
- pėdos remiasi į grindis visu padu;
- tarp sėdynės krašto ir pakinklio lieka kelių pirštų tarpas;
- juosmuo jaučia atramą nesistengiant;
- atsilošus kėdė juda kartu su kūnu;
- pečiai atpalaiduoti, dilbiai paremti.
Jei bent vienas punktas netenkinamas, verta grįžti prie atitinkamos svirtelės. Europoje biuro darbo kėdžių matmenis ir reguliavimo ribas apibrėžia standartas EN 1335 – jį atitinkanti kėdė turėtų tikti didžiajai daliai suaugusiųjų. Žymą apie atitiktį galima rasti gaminio aprašyme, ir renkantis naują kėdę į ją verta atkreipti dėmesį.
O kaip galvos atrama?
Galvos atrama skirta poilsiui atsilošus, o ne nuolatiniam rėmimuisi dirbant. Sėdint tiesiai prie klaviatūros galva jos paprastai neliečia, ir tai normalu. Atrama nustatoma taip, kad atsilošus remtų pakaušio apačią, o ne stumtų galvą į priekį. Skambučio ar skaitymo metu atsilošus ji nuima apkrovą nuo kaklo raumenų – būtent tada ir praverčia. Jei kėdėje galvos atramos nėra, tai nėra trūkumas: daugeliui darbo pobūdžių svarbesni kiti keturi nustatymai.
Kada reguliuoti iš naujo
Kėdės nustatymus prasminga peržiūrėti pasikeitus avalynei, stalui ar darbo pobūdžiui. Žiemą su storesniu padu aukštis jau kitoks nei vasarą, o perėjus nuo nešiojamojo kompiuterio prie dviejų monitorių keičiasi ir sėdėsena.
Biuruose, kur darbo vietos bendros, reguliuoti tenka kasdien. Baldų tiekėjai, tarp jų ir „AJ Produktai“, tokioms erdvėms dažnai pataria rinktis modelius su aiškiai pažymėtomis, intuityviomis svirtelėmis – kuo paprasčiau jas rasti, tuo didesnė tikimybė, kad jomis bus naudojamasi. Geriausia kėdė yra ta, kuri pritaikyta sėdinčiajam, o ne atvirkščiai.