Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

KNYGNEŠIŲ SIENELĖ

Šimtas pavardžių - šimtas likimų

Jūra Baužytė

Neseniai išvydome knygą "Šimtas knygnešių" Tai ne pirmas didesnis leidinys apie mūsų "pilkuosius" didvyrius. Plačiai apie juos rašė P. Ruseckas, dr. V. Merkys ir kiti. Naująją knygą paprašiau pristatyti vieną jo sudarytojų, Lietuvos archyvų departamento bibliotekos direktorių B. Kaluškevičių.

Kas paskatino Jus imtis šio darbo ir koks buvo jo tikslas?

Dabar jau ne visi, netgi kauniečiai, mena, kaip 1940-ųjų vasarą laikinosios sostinės Karo muziejaus sodelyje buvo pastatyta Knygnešių sienelė - trys lentos su 100 žmonių pavardėmis ir specialiai sukurtu Petro Vaičiūno posmeliu.

Čia vienas tik šimtas įamžintas mūsų,

Kur gimtąjį raštą gabeno iš Prūsų,

O buvo ne šimtas, bet tūkstančiai šimtas,

Kur knygomis gynė nuo caro Tėvynę.

Įdomu, kad per pirmąją sovietų, vėliau vokiečių, okupaciją niekas Knygnešių sienelės nejudino, nors joje buvo įrašytos pavardės žmonių, nusiteikusių prieš bolševikus. Matyt, tuo laiku dar nedaug turėjome išdavikų. Taip buvo iki 1950 metų, kol, tuo laiku jau Istorijos muziejaus direktorius J. Apuokas-Maksimavičius kreipėsi i Vilnių, ir, CK pritarus, Knygnešių sienelė buvo išardyta.

Po kelių dešimtmečių, per Sąjūdžio mitingus ji buvo prisiminta ir nutarta ją atkurti. Pirmiausia šio žygio ėmėsi knygnešio Juozo Rimšos sūnėnas inžinierius Aidas Rimša.

Sienelėje įrašytų žmonių sąrašas buvo išlikęs. Tačiau teko jį tikslinti. Pavyzdžiui, G. Petkevičaitės pavardė buvo parašyta G. Petkevičiūtė ir t.t. Patikslinti ir kai kurie kiti duomenys. O 1997 m. birželio 7 d. Knygnešių sienelė, jau atgavusio pirmykštį savo pavadinimą Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje buvo atstatyta.

Daugelis joje įamžintų žmonių - M. Valančius, J. Bielinis, V. Kudirka, F. Bortkevičienė yra gyvi žmonių atmintyje. Tačiau apie kai kuriuos jų žinios labai šykščios, nežinomos gimimo, mirties datos ir vietovės. O ir enciklopedijose duomenys klaidingi. Tad norėjosi apie visus juos kiek galima tiksliau ir išsamiau papasakoti nūdienos skaitytojams ir ateinančioms kartoms. Maždaug apie 1993 metus pradėjau kaupti medžiagą.

Bet padaryti tokį darbą vienam turbūt yra sunku. Juk visi šie knygnešiai veikė skirtingose Lietuvos vietose?

Žinoma, be pagalbininkų neapsieita. Viena pagrindinių - kaunietė pedagogė Ona Žemaitytė-Narkevičienė. Ji jau buvo parašiusi knygelę apie knygnešį M. Survilą ir mielai sutiko padėti, ypač kaupiant žinias apie Žemaitijos knygnešius ir daraktorius, nes pati yra žemaitė. Talkino miestų, rajonų kraštotyrininkai, archyvarai, bibliotekininkai, Lietuvos Knygnešio draugijos nariai. Ir jiems už tai norisi padėkoti.

Kiekvienas tyrinėtojas paprastai susiduria su įvairiais sunkumais, kartais labai nelengvai sprendžiamomis problemomis. Ar tokių turėjote ir Jūs?

Be abejo. Kaip jau minėjau, apie keletą Sienelėje įrašytų knygnešių beveik nieko nebuvo žinoma, nors jų nuotraukos išsaugotos. Teko ieškoti pėdsakų vietovėse, kur šie knygnešiai gimė, mirė ar veikė. Būta ir paradoksų. Štai Panevėžyje ir jo apylinkėse lietuvišką spaudą platino Juozas Milašiūnas. Apie jį ne sykį buvo rašyta, prie Panevėžio Smiltynės gatvės namo, kuriame jis gyveno, pritvirtinta memorialinė lenta. Tačiau gilinantis į jo biografijos faktus, paaiškėjo, kad lentoje nurodyta knygnešio mirties data netikra. Tuo laiku mirusio žmogaus Milašiūno pavardė neužtikta ir bažnytinėse knygose. Tada pradėjau vartyti anų metų spaudą. Radau 1932-aisiais gruodžio mėnesį išspausdintą Milašiūno interviu, o pagal turėtas žinias jis buvo laikomas mirusiu. Tolydžio paaiškėjo, kad jis memorialinėje lentoje buvo "palaidotas" 11 metų anksčiau nei iš tikrųjų.

Žymaus knygnešio ir pedagogo Petro Kriaučiūno, Marijampolės gimnazijoje išugdžiusio daug iškilių asmenybių, gimtinė buvo laikoma Vilkaviškio rajono Papečkių kaimas. Tačiau šio kaimo tose vietose nebėra. Nieko tikslesnio negalėjo pasakyti ir P. Kriaučiūno bibliotekos darbuotojos. Tik paprašius B. Mardosaitės vadovaujamų Vištyčio vidurinės mokyklos kraštotyrininkų pagalbos, pavyko nustatyti, jog kaimas dingo ne dėl melioratorių kaltės. 1934 m. minint S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą pirmąsias metines Papečkiai buvo pervardinti į Girėnų kaimą. Kraštotyrininkai aptiko ir buvusią Kriaučiūnų sodybą, pusę trobos.

Kai kurių biografijų, deja, ir mums ištirti nepavyko. Giminaičių, kaimynų, kurie galėtų plačiau apie juos papasakoti, neužtikome. Dalis knygnešių ir daraktorių, ištremtų caro, o vėliau ir sovietiniais laikais į Sibirą, ten baigė savąjį gyvenimo kelią. Dauguma carinės imperijos tremtinių, pavyzdžiui, daug nuveikusios Karolinos Laurinavičiūtės, kapai nėra žinomi. O štai Jurgis Lietuvninkas palaidotas Vilniuje, tačiau irgi neaišku kur.

Skaitydamas knygą, įsitikini, kad ne visų iš to šimto žmonių nuopelnai platinant draustą lietuvišką žodį yra vienodi. Kokiais kriterijais juos įamžinant vadovavosi Sienelės sumanytojai, statytojai?

Knygnešius, daraktorius atrinko Vaclovas Biržiška, Petras Ruseckas ir Vladas Nagius-Nagevičius. Pastarasis ypač rūpinosi savo vadovaujamo Karo muziejaus sodelio sutvarkymu, sienelės įrengimu. Stengtasi parinkti įvairių visuomenės sluoksnių, išsilavinimo, profesijų žmones. Jie turėjo atstovauti visoms Lietuvos vietovėms.

Dabar pasverti, ypač keleto jų, indėlį į knygnešystę gana keblu. Šykščios žinios apie J. Medeikį, P. Jušką, dar vieną kitą. Archyvuose ir spaudoje pavyko rasti informacijos, kad jie buvo 1905 m. revoliucijos dalyviai, skleidė atsišaukimus prieš patvaldystę, dalyvavo ar rengė mitingus. Tačiau kur ir kaip jie platino spaudą užsimenama mažai.

Vien iš idėjos dirbo ne visi knygnešiai. Kenčiant persekiojimus, baimę būti nuteistiems, sušaudytiems, supūti kalėjime, reikėjo dar ir valgyti, uždirbti duoną šeimai. Tad suprantama, kad kai kurie norėdavo iš knygų ir kokią kapeiką pelnyti. Ne visi galėjo būti tokie kaip kun. M. Sederavičius ar J. Kancleris, kurie visas savo santaupas skirdavo knygų spausdinimui ir platinimui.

Kiekvienas autorius leisdamas savo knygą turbūt galvoja, kokią naudą ji gali atnešti skaitytojui, kokią širdies stygą suvirpinti?

Manyčiau, kad šių šimto knygnešių ir daraktorių gyvenimo ir veiklos aprašymas galėtų paskatinti kraštotyrininkus, knygnešių gentainius, šiaip skaitytojus labiau domėtis spaudos draudimo laikų istorija. Tikiu, kad dar yra kuklių didvyrių, kurių darbai tebėra apnešti užmaršties dulkėmis. Jų reikėtų ieškoti, surasti, parodyti visiems.

Ačiū už pokalbį.

Iš: „Knygnešių krivulė“ No 22 („Voruta“, 1998.0314)