Kai prisimename knygnešius, mintyse dažniausiai matome vyrą su maišu ant pečių. Bet istorija buvo sudėtingesnė: spaudos draudimo metais nuo knygos ir raštingumo priklausė ir moterys. Dalį jų vardų žinome, o kitų, tikriausiai, jau niekada nesužinosime.
Moterys, kurios platino ir slėpė
Alsėdžių krašto istorija išlaikė keleto knygnešių vardus. Tarp jų yra ir Ona Kvietinskaitė. Kaip pasakoja vietos bibliotekininkė, ji, kaip ir Kazys Vainauskas, patyrė suėmimą ir ne vieną dieną praleido policijos areštinėje. Tokie atvejai nebuvo reti: už draudžiamos spaudos laikymą ar platinimą grėsė kratos, baudos, areštai.
Moterys dažnai atlikdavo dalį darbo, kuri nebuvo tokia matoma. Jos slėpė knygas namuose, perrašinėjo, perduodavo toliau, mokė vaikus. Šeimoje šis darbas būdavo kasdienis, o kartu ir pavojingas, nes už viską atsakydavo visi.
Motina kaip pirmoji mokytoja
Mokyklose lietuvių kalba nebuvo mokoma, todėl vaikus skaityti dažnai išmokydavo ne mokytojas, o motina ar močiutė. Pagrindinė mokymo priemonė būdavo maldaknygė ar abėcėlė, atgabenta iš Prūsijos. Tai buvo tylus, bet esminis darbas: kiekviena išmokyta karta didino skaitytojų ratą.
Be jų raštingumo „Aušra”, „Varpas” ir kitos knygos nebūtų turėjusios, kam kalbėti.
Marija Šlapelienė: knygininkė
Viena garsiausių šios epochos moterų – Marija Piaseckaitė-Šlapelienė. Ji gimė 1880 m. birželio 5 d. Vilniuje. Kai 1904 m. spaudos draudimas buvo panaikintas, Vileišiai steigė lietuviškų spaudinių knygyną prie „Vilniaus žinių” redakcijos, ir ji buvo pakviesta ten dirbti.
1906 m. vasario mėnesį ji kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu ir Elena Brazaityte Vilniuje, Šv. Jono gatvėje, įsteigė lietuvišką knygyną, kuris tapo svarbiu kultūros centru. Žmonės, prisimenantys Vilnių, ją apibūdino kaip kantrią ir mandagią pardavėją, kuri per keturiasdešimt metų patarnavo klientams. Per Pirmąjį pasaulinį karą šis knygynas buvo vienintelis Lietuvoje, tiekęs lietuviškas knygas, vadovėlius ir kanceliarines priemones lietuvių mokykloms. Jis išleido ir apie trisdešimt knygų.
Kodėl jų istorija pasimiršo?
Dalis atsakymo paprastas: dokumentai rašė apie tuos, kurie buvo teisiami, tremiami, žinomi. Moterų vaidmuo dažnai likdavo šeimos pasakojimuose ir atsiminimuose. Be to, jos rečiau patekdavo į policijos protokolus, nes dažnai veikė namuose, o ne kelyje.
Vis dėlto vietos bendruomenės pastaraisiais metais ima šį trūkumą taisyti. Mokyklos renka pasakojimus apie savo krašto knygnešius, kuria atminimo vietas. Alsėdžių gimnazijoje, pavyzdžiui, atsirado atminimo suoliukas, skirtas vietos knygnešiams.
Kaip tai atrodo šiandien?
Šiandien lietuviška knyga mums atrodo savaime suprantamas daiktas. Tačiau prieš daugiau nei šimtą metų kiekvienas jos egzempliorius buvo atsidūręs kažkieno namuose po daugybės žmonių pastangų, dažnai ir moterų.
Jei jūsų šeimos istorijoje yra senų knygų, maldaknygių ar užrašų, verta paklausti vyresnių giminaičių, kas jas saugojo. Gali būti, kad atsakymas bus ne „senelis”, o „močiutė”.