Tūkstantis egzempliorių. Būtent tiek atspausdino pirmasis „Aušros” numeris 1883-ųjų pavasarį. Šiandien tokio tiražo vos užtektų nedidelio miestelio savaitraščiui. Vis dėlto šis plonas leidinys tapo vienu didžiausių lietuvių istorijos lūžių, o jo pavadinimas iki šiol skamba kaip simbolis.
Kodėl ne Lietuvoje?
Nuo 1864 metų carinė valdžia draudė spausdinti lietuviškas knygas lotyniškais rašmenimis. Tad apie savo laikraštį Lietuvoje galėjai tik svajoti. „Aušra” gimė užsienyje, Rytų Prūsijoje, Ragainėje, kur lietuviška spauda gyvavo jau ne vieną dešimtmetį. Spaustuvininkas Jurgis Mikšas pakvietė pirmuoju redaktoriumi Joną Basanavičių. Panašų leidinį siūlė ir kiti, pavyzdžiui, Jonas Šliūpas, tačiau jis buvo laikomas pernelyg radikaliu, todėl vairas atiteko Basanavičiui. Pavadinimą „Aušra” sugalvojo būtent jis.
Įdomi detalė: nors visi ją vadino laikraščiu, iš tiesų tai buvo mėnraštis. Žodis „laikraštis” tuomet skambėjo kaip drąsus naujadaras, išstumiantis svetimžodžius, ir ilgainiui prigijo.
Kas ją rašė?
Per beveik trejus gyvavimo metus (1883 m. kovas – 1886 m. birželis) leidinį redagavo penki žmonės: Basanavičius, Šliūpas, Mikšas, Martynas Jankus ir Jonas Andziulaitis-Kalnėnas. Bendradarbiavo apie septyniasdešimt autorių, o apie dvidešimt slapyvardžių neišaiškinti iki šiol. Jie rašė apie lietuvių kalbą, istoriją, tautos praeitį ir pareigą savęs nepamiršti. „Aušra” kritikavo ir carinę rusifikaciją, ir lenkinimą, kurį skatino lenkų dvasininkai.
Kaip ji pasiekdavo skaitytojus?
Čia prasideda tikras detektyvas. Spausdinta Prūsijoje, o skaityta Lietuvoje, kur tokia spauda buvo draudžiama. Numeriai keliavo per sieną su knygnešiais, kartais ir siuntiniais. Istorikas Vytautas Merkys, tyrinėjęs „Aušros” knygnešius, aprašė, kad ją siuntinėdavo net į Paryžių, o Šiauliuose gimnazistas 1883 m. vasarą numerius gaudavo iš pažįstamo rygiečio. Su vienu tokiu paketu, kuriame buvo šeši numeriai, išliko net policijos apklausos pėdsakai: žmogus aiškinosi, iš kur gavo uždraustą spaudą.
Prenumerata nebuvo pigi. Paskutinių metų numeriuose nurodyta, kad vieneriems metams su persiuntimu reikėjo mokėti 6 rublius, o pirmųjų metų komplektą buvo galima įsigyti už 3, vėlesnių – už 4 rublius. Paprastam kaimo žmogui tai buvo didelė suma, tad numeriai dažnai skaityti kartu, balsu, keliems namams.
Ką žmonės jautė, paėmę ją į rankas?
Liudijimų išliko daug. Kalbininkas Jonas Jablonskis, tuo metu Maskvos universiteto studentas, prisiminė, kiek vilties ir meilės savo tautai sužadino tie plonyčiai lapeliai. Pranas Mašiotas po dešimtmečio „Varpe” rašė, kad lietuviškas laikraštis buvo nepaprastas, nelauktas daiktas: žmogus bijojo net su draugu lietuviškai prasitarti, o čia atsirado visas leidinys, kuris atvirai kalba apie tautos reikalus. Kitaip tariant, „Aušra” parodė, kad lietuvių kalba gali turėti savo viešą balsą.
Kodėl ji nustojo eiti?
1886 m. vasarą leidinys sustojo. Lėšų ir pritarimo mažėjo, spaudimas augo, o ir pačių aušrininkų nuomonės išsiskyrė. Bet svarbiausia buvo jau padaryta. Apie „Aušrą” susibūrę inteligentai, vadinamoji aušrininkų grupė, padėjo pagrindus moderniajai lietuvių tautinei ideologijai. Netrukus pasirodė katalikiška „Šviesa”, o 1889 m. – pasaulietinis „Varpas”. Laikotarpis iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. istorikų vadinamas Aušros gadyne.
Ką dar verta žinoti?
Mažojoje Lietuvoje lietuviška spauda iki „Aušros” jau gyvavo apie trisdešimt penkerius metus, tačiau ten leidiniai buvo spausdinami gotiškais rašmenimis, kuriais didžioji dalis Didžiosios Lietuvos skaitytojų nebuvo pratę skaityti. „Aušra” pirmoji ryžtingai pasirinko lotyniškus rašmenis ir Didžiosios Lietuvos žmogui adresuotą kalbą. Tai buvo ne tik techninis, bet ir politinis pasirinkimas.
Dar viena įdomybė: iki šiol diskutuojama, ar „Aušra” apskritai buvo pirmasis lietuviškas periodinis leidinys. Istorikai primena senesnius, Prūsijoje ėjusius leidinius, tad tiksliau ją vadinti pirmuoju tautiniu lietuvių leidiniu, skirtu visai tautai, o ne vienai parapijai ar vienam kraštui.
Kuo ji svarbi šiandien?
Didžiausia „Aušros” galia buvo ne tiražas, o užkrečiamumas. Vienas numeris keliaudavo iš rankų į rankas, buvo skaitomas balsu, perrašinėjamas ir aptariamas. Tūkstantis egzempliorių pasiekė kur kas daugiau žmonių nei tūkstantį. Šiandien, kai naujienas gauname per sekundę ir dažnai jų nė neperskaitome, verta prisiminti leidinį, kurio laukdavo mėnesį ir už kurio laikymą buvo galima atsidurti prie teismo.
Kitą kartą, kai kas nors paklaus, kam reikalinga lietuviška žiniasklaida, galima atsakyti paprastai: kad lietuvių kalba kažkada turėjo vos tūkstantį egzempliorių ir vis tiek pakeitė šalies istoriją.
Nuotrauka: user:CD, CC BY-SA 4.0, Wikimedia Commons.
