Kišeninio dydžio knygelė, kurią lengvai paslėptum po švarko skverno, atrodo menkas dalykas. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje ji kėlė tiek rūpesčio carinei valdžiai, kad už jos gabenimą žmonės galėjo atsidurti kalėjime ar tremtyje. Kodėl? Atsakymas slypi ne pačioje knygoje, o jos galioje.
Knyga, kurią skaitė visi
Dauguma lietuvių tuo metu gyveno kaimuose. Daugelis neturėjo prieigos prie mokyklų, o jei ir turėjo, mokymas vyko rusų kalba. Tad pagrindinė, o dažnai ir vienintelė knyga troboje buvo maldaknygė. Ji buvo skaitoma sekmadieniais, per šventes, per laidotuves. Pagal ją mokėsi skaityti vaikai.
Kai 1864 m. buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, maldaknygė pasidarė dviguba: ir dvasinė, ir kalbinė atrama. Žmonės nenorėjo melstis svetima kalba ar skaityti kirilica. Todėl ieškojo knygų iš už sienos, iš Mažosios Lietuvos, kur spauda buvo laisva.
Kodėl valdžia to bijojo?
Žandarams nerūpėjo pamaldumas. Jiems rūpėjo tai, ką ši knyga žadino: raštingumą, savigarbą, bendrumo jausmą. Maldaknygę perskaitęs ir ja išmokęs skaityti žmogus jau galėjo imti ir „Aušrą”, ir kitą spaudą. Dėl to valdžia matė grėsmę ne popieriuje, o visuomenėje, kuri ima suprasti save kaip tautą.
Istorikų duomenimis, knygnešiai Rusijos valdžios akyse buvo viena svarbiausių politinių nusikaltėlių grupių. Už spaudos gabenimą žmonės būdavo suimami, baudžiami, tremiami: apie 52 knygnešiai buvo ištremti į Sibirą ar šiaurines gubernijas, 89 ilgam įkalinti.
Bažnyčios šešėlis
Svarbus vaidmuo teko Bažnyčiai. Panevėžio krašto istorikai primena, kad knygnešiai veikė dar vyskupo Motiejaus Valančiaus laisvės ir lietuviškumo žadintojų gretose. Tačiau knygnešių tarpe kunigų buvo nedaug: tarp nešėjų dvasininkai sudarė vos 0,3 procento, tarp platintojų apie 3,7 procento. Didžiąją dalį sudarė valstiečiai, smulkūs prekybininkai, amatininkai.
Įdomu, kad ypač daug knygnešių vertėsi smulkiųjų religinių daiktų, vadinamųjų devocionalijų, prekyba. Tokio prekeivio buvimas kaime niekam nekėlė įtarimo, o po maldelių ir rožančių krūva galėjo tilpti ir knygų.
Kodėl maldaknygė buvo geriausias „krovinys”?
Pirma, ji maža ir lengva. Daug jų tilpdavo į nedidelį ryšulį. Antra, ją galėjai paaiškinti. Radus maldaknygę, kartais pavykdavo įtikinti pareigūnus, kad gabenama ne antivalstybinė literatūra, o religinė knyga. Trečia, paklausa buvo didžiulė: kiekviena šeima norėjo turėti savo.
Tačiau vien maldaknygėmis knygnešių krepšys nebuvo apribotas. Kartu su jomis keliavo abėcėlės, kalendoriai, pasaulietinė literatūra ir periodika. Kai kuriais atvejais religinė knyga tapo „dangtimi”, po kuriuo slėpėsi kita spauda.
Kodėl tai svarbu šiandien?
Ši istorija primena, kad kalbos išlikimas dažnai priklauso ne nuo didelių politinių sprendimų, o nuo paprastų kasdienių daiktų. Maldaknygė, abėcėlė, kalendorius: keli lapai, kurie padėjo žmonėms išlikti raštingais savo kalba.
Kai kitą kartą atversite seną šeimos knygą, pavartykite ir paskutinius lapus. Gali būti, kad kažkas ten užrašė savo vardą, datą ar trumpą užrašą. Tokie užrašai dažnai yra vienintelė liekana apie tai, kad ta knyga kažkada atkeliavo per sieną.
Nuotrauka: Antoni Kozakiewicz, Public domain, Wikimedia Commons.
.jpg){kind=link}